Apžavai

- Šviesa ir tamsa ne visuomet priešinasi viena kitai. Paimk mane už rankos ir pamėgink  mintyse susijungti su manosiomis. – linktelėjo ji
- Dabar skrisk kartu su manimi! -  sušuko.
  Negalėčiau pasakyti, ar ilgai tai užtruko. Mano kūnas  mėšlungiškai trūkčiojo. Kai  vėl pasijutau savimi, vos laikiausi ant kojų. Kažin kas vyko, tačiau negalėjau suprasti – kas, kur aš? Ji stovėjo prieš mane  ir šnabždėjo kerėjimus. Po to priėjo prie stalo  ir kruopščiai į maišelį sudėjo žoleles, gyvūnų dantis, nagus ir mažą spurdančią širdį. Pasisuko ir vėl priėjo prie manęs, perbraukusi  ranka per  mano skruostą  tarė.
- Kad  neapsigalvotum ir  nepamirštum manęs, tave pažymėsiu. Pajausk „dievišką meilę“ man, –šyptelėjo.
Pasitaisiusi apsiaustą, pakėlusi  nuo žemės šluotą, žengė durų link. Kažkokios jėgos traukiamas nusekiau įkandin.
Patikėjusi  savo užmanymų sėkme, krestelėjusi galvą  leptelėjo.
- Kiekviena ragana turi savo magiją. Įsakau  būt paklusniu mano  valios vykdytoju.

Pabudęs ilgai gulėjau nejudėdamas. Sapnas mane smarkiai sujaudino. Staiga krūptelėjau . Šalia manęs gulėjo į raganą panaši  moteris. Jai ant kaklo kabėjo maišelis – amuletas. Norėjau ją atžariai stumtelti. Tačiau  pasąmonė kartojo „tai tavo didžioji  meilė. “
Lyžtelėjau lūpas  - nesapnuoju.