Ištisas valandas

Toks pilnas
kad net negali kalbėti
išlytais plaukais
nebučiuotas
tris mėnesius
liūdesio kupinas

toks gražus
ir nesvetimas
kaip kaimynas
kasdien matomas
bet išties nepažįstamas

atėjo ir liko
ant kelių
smėlio dulkėm nusėdo

iš ryto
blakstienom tyliai
niurnant –
dar ne laikas
nubusti –

pritipeno arti
kad girdėtų kvėpavimą
prisiglaudė kad pajaustų
kaip gera
kai jau ne naktis
bet ir ne rytas

kai patyliukais
leidžia prisijaukinti

net jeigu
nieks nebučiuoja
tris mėnesius.

Kasdien matant
rūpi
ir
širdies dūžiais matuoja
žingsnius
ir žodžius
net
jei negali kalbėti

vis tiek
prisiglaudę prašneka
sapnuose
ištisas valandas.