Lyg ir žiema

Žiema balta taip banaliai,
Truputį šalta,
Ir nieko naujo tu tame nesugalvosi.
Nutukę zylės dvi,
Ant suolo moterėlės.
Viena snaige tokias galėtumei pritvoti.
Kalėdų nėr, kaip visada reikės palaukti.
Kasmet ilgiau vis, gal tik man šitaip atrodo.
Jokių varveklių, piešinių languos, nei menko vėjo.
Tik neblaivus gal kiek ant žemės guli gruodas.
Tačiau smagu, čia vėl gi galit nepritarti,
Namai vėl kvepia naivumu ir šurmuliuoja,
Pusny šešėlis varstosi batus kailinius,
Ir net senoj širdy paikumas trimituoja.