Kareiviui

O gal tiesiog vadink mane tranzitine stotim
Į tūkstantąjį „Kas aš? “ - uostu svetimu
Kad tik nustočiau sekt tai priekaištu tai vėju įkandin.
Pavirsk nejuntamu, jei jau virtai nematomu

Ar eičiau, jei pakviestum, netvirtu ledu
Kam glamžyti žodžius ir leist pavėjui. Eičiau.
Tave vis dar dėlioju iš neatšvęstų datų
Delsiu. Renku. Vėl griaunu... Kad dėliot nebaigčiau

Už mano lango pastovėjo vasara, pavasaris, žiema
Akis paslėpti bandė. Nejučia susijuokiau
Užsuko karštinė. Ilgam. Pro šalį eidama
Atėjo metas rudeniui - neiškentė. Apsiverkė

Dangus žaizdotas suvaitoja. Tuoj per siūles plyš
Kiek truks kol ims kalbėti akmenys, nustos kraujuoti lūpos
Tau prie milinės prisegu gyvenimą. Sugrįžk
Betkoks. Betkaip. Tik būki. Tiktai būki

Nutildyk savo būgnus. Aš skelbiu tau JĄ
Rusenančią, lyg lauktų moterys viršum lopšių palinkę
Mintim liečiu tau kaktą. Kairį petį. Siūlę dešinėje
Ir dar tikiuosi vis mažiau tikėtino siužeto vingio

Skubu pasent. Renkuosi spalvą pelenų pati
Tarsi žinočiau - per ilgi keliai pareiti...
Aš su visais dievais susiderėjau dėl tavęs, girdi,
Ir pamažu virtau paminklu tau, kareivi.