Langas

Kai rudenio vakaras skverbėsi į gatvės žibintų šviesas ir, rodos, paskutiniai šalto lietaus lašai pabiro ant gatvių grindinio, aš įkvėpiau tylos ir pravėriau praeities šydą...
Krito lapai... Medžiai it pasiklydę žmonės sukaustyti rudenio rūko snudūriavo žiemos miegu... Tolumoj tyliai geso saulė... Vienišas, netekęs savo pasaulio, netekęs žmogus savo jausmų, savo dabarties ir ateities klaidžiojo po beprasmiškai snaudžiančią vakaro tylą... Tai buvau aš...
Pro savo kambario langą aš mačiau tūkstančius žmonių, tūkstančius suvaidintų, o gal ir ne, jų gyvenimų... Mačiau, kaip jie susitinka, kaip šypsosi, verkia... Rodos, taip vos vos girdimai, taip netikėtai, žmonės atsisveikino su tais, kuriuos mylėjo, o gal tebemylėjo... Mačiau, kaip pavasari sprogo pirmieji medžių pumpurai, sodri spalva palengva brovėsi į mišką, ir girdėjau, kaip vasarėjant lakštingalos balsas užmigdydavo vakaro tylą... Ko nerimo širdis? Ko virpėjo rankos ir akys žvelgė į spengiančią kambario tylą?
Tikėjau, gal kvailai, gal naiviai, kad ateisi, kad sugriausi tas sienas, kurios skyrė mus, savo akim sunaikinsi nakties tamsą ir įneši žiupsnį šviesos..
Beatodairiškas gyvenimo vingis užpūstė praeities prisiminimus. Gyvenu. Tikiu. Galbūt kada nors, gal net rytoj, aš pamatysiu tave. Tarp tūkstančio žmonių, tarp gausybės veidų ir neatrastų pasaulių, per savo kambario langą aš pamatysiu būtent tave. Būtent tave...