Mes - padebesy !

Ėjome abu.

Tarsi – po hipnozės.

Nesumerkę akių,
bet būdami minčių virtuozais.

Dievdirbiai – Medžio, kuris kalba.
Maldininkai – Žemės, kuri verkia.

Gal tekančiai saulei irgi reikia nusijuokti, nusikeikti, ar apsiverkti?
Išreikšti emocijas.

Kapsulėje – liko sustingę...
Klūpantys po mirusiu ąžuolu.

Velniškai šalta.

Ėjome abu.

Vejasi sutemos, vejasi – kinkamos geležinių plaštakų.

Tu!  Ar esi?
Ar tik būsi?

Mes – jau Padebesy!
Mes jau nebeįveikiami – pilkos bei kenčiančios pasąmonės.