Staigus negandų kelias ir šviesa laukiamiausia

Nušvito mėnulis -
Ar jis padės tau apsispręsti?
Spėti tuo pačiu mylėti ir kraupiai neapkęsti.
Sopanti širdis vėl ims klykauti ir drebėti,
Šį nenuspėjamai slidų pasaulį stebėti.
Ar pabandysi tu sustoti -
Po tokių tragedijų ištikusių,
Kai noris laiką sustabdyti, viską apmąstyti..?
Ar ir toliau tu bėgsi, į darbus stačia galva pasinersi,
Problemų kilpą ant kaklo užsinersi?
Sustok, prašau, nes teks gailėtis.
Sidabrinis ašarų lietus kartus, patikėk
Neapsaugos joks skėtis.
Pavargusį veidą išakės juodos žymės.
Tu vėlei bandysi prikelt gerą prisiminimą,
Oi atsiprašau - jau išsitrynė.
Iš širdies saugyklų, ir iš minčių rojaus.
Juk jie tau sakė, tragiškai nenuspėjamas tas rytojus.
Kartą turi viską, o sykį - nieko.
Nieko nieko nieko nebelieka.
Išardo sielą po trupinėlį, išbarsto visą
Kadais buvusį gėrį.
Numardina skonį saldų kažkur pasąmonėj
Kuris klajojo, nudegina sparnus,
O juk jie taip viltingai į ateitį plasnojo.
Tu ženk žingsnį atgal, tuomet į prieky.
Ar jau baisu? Kad ir kaip bebūtų prašau nerėki.
Sustink, užgniaužki savyje, apsaugok artimuosius.
Priglausk, nurimk, paguoski.
Peržvelk viską ką matei šiame pasauly,
Su kuo tau tik neteko susidurti.
Ir kuo toliau, žinau vis skaudina labiau ir duria.
Žaizdos nespėjusios užmaršty užgyti vis labiau gilėja.
Atsiranda naujos, karts nuo karto jos gengrenuoja.
Akys kraujais srūva, juodos mintys tekėti nesustoja.
O tu ženk. Ženk pirmyn.
Kad ir į pro juodą balą.
Juk žinai ir aš žinau.
Net pats sodriausias blogis, baigiasi
Nelaimių ruožo galiojimo laikas, ima ir užšąla.
Vėl pumpurai nauji pradygsta nedrąsiai.
Baltesnė šviesa prasiskverbia per naktį,
Tuomet tu supranti, kad gali įkvėpti giliai
Ir jau drąsiai.
Gali nusišypsot, juk nusipelnei po visko.
Pakelti taurę, iš džiaugsmo,
Ne tik norint sopantį kūną užmigdyti.
Pakelti taurę ir pasakyti tostą.
Jog pagaliau gali savo likimą suvaldyti.
Staigų negandų kelią dulkėmis užkloti.
Šviesą laukiamiausią be baimės pasitikti.