grožėtis tavimi
galiu tik per atstumą
nuo medžio iki kelio.
tik medis mane pastebi
ir leidžia tau pabūti dar ilgiau
nes taip, mieloji, tau tinka būti.
nematomai
medyje, kur varnų draikanos nešioja vėją
nuo šakos ant šakos taip,
kad atrodo nuo kiekvieno lapelio, kad net mirgu-margu,
vieną minutę sustoja mirtis - ir vėl dingsta.
paskui jau užsibūna ir visi kiti dalykai,
prisisodrinę gyvenimu, skurdžiu-neskurdžiu,
kepamų kaštonų kvapais, bulvienojų svilėsiais ir dar kažkuo
nenusakomu priemaišiui su visomis realijomis.
jeigu atsigulsi į medžio lapiją horizontaliai netoli viršįūnės,
šiek tiek įsupus pamatysi virš galvos gegnes,
o pro jas ir dangų, ir kaip lygiai ta pati mirtis
eina tenai, prisidengusi žydru apdaru ir todėl
stovintėji ant žemės, tuokart, vadina ją angelu..