Kaštonas

Iš karsto peizažo ištrinsiu tą dėmę,
Vėlei pametęs raktą į šalį,
Kur karietos dar truputį blizga.
O trumpam įsiropštęs į medžio šaką,
Mirkysiu vėl sielą vaikystės sirupe žaliam.
Sokratas sviedęs man Bibliją pakaušin rėks,
Kad tvanas vėl ateina su pagiriom stipriom.
O vaikystę mano nusivedęs į pilką gryčią,
Kaštonų dar žaliuojančių vainikus po kriaukle pins.
Ir lai nemirksta dar mano basos kojos,
Krauju lai neskanauja puta balta.
Ir nors dievulis virš manęs smalsiai kikena, žinau –
Esu tik žmogysta trenkta...