***

anglėjantys medžių skeletai
vėjuotam šaligatvio vingy
ties juodraščiais rąžos poetai
o tu apsimesk kad netingi

atmerki akis – du skritulius
įkvėpk baltą veidą atsuki
į žliumbiančius žemėn kritulius
į kovo patetišką snukį

tirpdyki blakstienose sniegą
atspėk iš akių ką tyliu tau
vaikyk mano vaikišką miegą
neklausk ko pabudus nuliūdau

su nuorūkom seilėm žargonais
upeliais atodrėkis žliaugia
bet žvelk – po skylėtais balkonais
mums gluosny pavasariai kniaukia