2010 11 13
Sniegas, kaip jūra sūrus.
Šiandien gimė žmogus. Iš prakaito klaiko ir spazmų moters, per skausmą atėjo, užsidengusi veidą, vos pradėjusiais formuotis delniukais. Bijojo išvysti skubotai pasaulį, kurio nepažįsta, kuris daugumai greitai įgrįsta.
Gyvenimas, iš tiesų, tik metafora... tik laikas paklydęs tarp sapno ir kasdienybės.
Mėlynos akys, kai suvoks bandys prisiderinti prie papuošimų dangaus. Šiandien sniegas, kaip jūra,
O jūra, kaip sniegas. Tikiu, jog užgimus žmogui, kita siela, kad ir kažkur žemės pakraštį būna išstumta iš šio begėdiškai it lazdynas linkstančio gyvenimo.
Tik daug vėliau suvokiame, jog vaikystė it sapnas, kuriuo norėtume žvelgti visą gyvenimą, bet deja, tai išaugama, kaip žaliais žirneliais papuošta pižama, kaip pirmas meilės saulėlydis. Bijokit suaugti, nes, tik būnant vaiku, vėliau paaugliu matysite spalvas tokias ryškias, jog niekada negalėsite pamiršti. Ir suvokimas šiame periode kitas. Nėra blogio širdį, ar laikui bėgant išsigimstančių troškimų, kurie it duženos sminga kitiems į odas.
Šiandien aš tampu palengva sniegu, tuo kuris palies jūrą, tuo kuris nebenori pasitraukti.
Šiandien gimė. O man pasklido it jonvabaliai po pievas siela, kurios nebegaliu sukontroliuoti. Kuri pasiryžo užleisti vietą, kuri sprogo ir ilgai delsęs povandeninis ugnikalnis.
Sūru, kai jūra atsiduoda žolių rasa. Kai pėdos nebeklausydamos įmina žvaigždę Paukščių take. Juk dar viena nepamaišys?
Savo noru. Tik savo noru, esu laimingas, jog turiu progą pasikeisti vietomis. Aš tikiu, jog esu nesugadintas senas žmogus, tai taipogi, tik metafora, nes man dvidešimt treji. Tik kūnas, toks sugrubęs, kaip šuns apgraužtas kamuoliukas. O ji nauja, švytinti noru perskrieti dangų it kometa.
Sūru.