Vilkė

Vasaros naktis jau sklaidėsi, ir vis labiau šylantys saulės spinduliai, tirpdė, per naktį susikaupusius rūkus, ilgėliau jie užsilaikydavo tik vandeningose miško vietose. Kelias ir vietelės, radosi vis labiau pažįstamos. Tik širdis mergaitei Sigutei, kuri visą naktį prabuvo pasiklydusi miške, dar vis smarkiai daužėsi - pažadas. Tik dėl jo ji buvo palikta gyva.

    „Atnešk savo motinos vestuvinius drabužius, - vis dar skambėjo, jei šie žodžiai, - pažadėk juos atnešti ir išvesiu į kelią“.

  Sigutė skubėjo, kiek leido pavargusios - visą naktį pravaikščiotos kojos, namai artėjo, darėsi kažkiek ramiau, bet pažadas galutinai nurimti neleido.

  Balsai. Negi vėl žvėrys kalba, šią naktį Sigutei teko tuo įsitikinti: pasiklydo grybaudama, net ir mėnesienai patekėjus, kelio negalėjo surasti, taip vaikštant ir raudant sutiko vilkę, sidabriniu kailiu, aštriais baltais dantimis ir juodomis stiklinėmis akimis, kuriose atsispindėjo patekėjusi mėnesiena, lyg ir toli ją pastebėjo, bet vilkė tik kelis kart liuoktelėjo ir jau stovi prieš mergaitę, galas pamanė ji tada, o vilkė nustebindama dar ir žmogaus balsu prašneko.

  - Atnešk savo motinos vestuvinius drabužius, - įsmeigė savo stiklines tamsias akis ji, kuriose dar ryškiau atsispindėjo mėnesiena, - pažadėk juos atnešti ir išvesiu į kelią.

  Kai su tuo sutiko visą naktį vilkė ją vedė, gal tyčia taip vedžiojo, gal iš ties mergaitė buvo taip toli nuklydusi, bet tik rytui artėjant iš ties jos atėję į pažįstamas vietas.

  Balsai. tarp medžių rodosi pažįstami sodiečiai, jos ieškoję. Dabar visi jau džiaugsmingesni.

  Namuose linksmiau, bet iki kitos pilnaties laiko nedaug, tad nerimas galutinai neatslūgo, na žinoma geriau jausdavosi kai matydavosi su savo mylimu berneliu, bet jam taip nieko ir nepapasakojo. Sekė nakteles, stebėjo mėnesieną, buvo jau suradusi savo motinos vestuvinius apdarus.

  Šviesi naktis, danguje kabo mėnuo, o tuo šviesumu naudodamasi mišku skuba mergaitė, vis gilyn ir gilyn į mišką, bet toli eiti nereikėjo, greit ją pasitiko vilkė. Sigutė padėjo ant žemė ką atnešusi ir stebi miško žvėrį. Ant drabužių kritęs pilnaties spindulys, po to jis paryškėjo ir kai tapo akinamai ryškesnis vilkė apėjo ratu aplink apdarus ir tapo tokios pat išvaizdos kaip ir mergaitė, ėmė rengtis.

  - Kelio tau jau į kaimą nerodysiu, dabar tau jo nebereikės, - išgirdusi Sigutė, ir pati nė nepastebėjo kaip tapo vilke, - susirask kitą mergaitę ir liepk jei atnešti savo motinos vestuvinius drabužius, daryk taip kaip aš dariau, tik taip atgalios galėsi tapti mergaite.

  Verkė visą naktį, bet dėl savo naujo pavidalo jau nieko negalėjo padaryti. Sunku buvo priprasti taip gyventi. Vieną kart jos vos nesumedžiojo, bet ji pati ėjo prie žmonių, nes tarp medžiotojų buvo ir jos jaunikaitis, norėjo jį pamatyti.

  - Keista, - pasakojo jis, naują pavidalą įgijusiai savo nuotakai, žinoma kai vilkė tapo jo mergina niekuo nesiskyrė nuo tikrosios sužadėtinės, net ir elgėsi taip pat, - pasaloj sėdėjau, išlenda vilkė, keliu šautuvą, šausiu, šoviau - nepataikiau, bet ji dar arčiau prie manęs priėjo, kažkaip graudžiai žiūri, liūdna tokia, pagailėjau nešoviau, bet iš galvos neišeina man tas jos liūdnumas.

  Ji išgavo pažadą, jog jis nemedžios daugiau vilkų, ir jis laikėsi savo žodžio.

  Ta mergaitė kur tapo vilke, ja ir pasiliko, nes nenorėjo daugiau apgaudinėti kitų merginų, ir su jomis apsikeisti vietomis.

  Taip jau gyvenime kartais būna, kad žlunga viltys, neišsipildo svajonės. Tarp mūsų nemaža karts nuo karto sužvėrėjančių žmonių, o apie žvėris mes nelabai ką ir žinome.

  Greičiausiai ta vilkė dar ir dabar vaikštinėja miškuose.