Mistiškasis žemuogių kvapas

Tie rožiniai
žemuogėm
kvepiantys
lūpdažiai
nudažė
baltą
mirties laišką.

Acetonas
nuplovė
juodu laku
apvedžiotas
prigludusias
skausmo raides.

Rudens vėjas
nupūtė nuo
moters rankų
skarą
ir nunešė
ant naujai
supilto kapo.

Laiškas
liko skrynioj
o nepažįstamasis
stebėdamas
snaiges
ant moters garbanų
tik juokės.

*****************
Praėjo
šimtas amžių
dabar
tu laikai
tuščią lašką
ir vis dar
jauti tą
žemuogėm
persmelktą
kvapą...