Virpesys

Kai drebančia ranka suimsiu plunksną,
Ir saulė vėl pyks, jog nepakviečiau kavos –
Nenorom suprasiu, jog viskas juda pergreit.

Nesiprašiau dievų būti suplanuotu,
O dabar vėl styga liežuvį braukiu.
Ir dūžta akordai, o pėdoms vėl šalta:
Veltui tu tyli, gerasis žmogau.

Vanduo gi ne toks šaltas, kai esi apsirengęs.
Tačiau kaip ir meilėje – vandens būna per daug.
Ir nusibodus laukti kometos – lubos priglaudžia šalia.

O pavargus skrieti į niekur, ir žemė paprašys skaidresnio lietaus.
Leidusi sau atsikvėpti dangaus –
Paspringusi puškės kaip puškėjusi.

Pasaulis, įspjovęs purvo akin,
Vėl juoksis: kaip linksma žaisti su žmonėm.
Ir kiauri pumpurai nesiteiks dar kvepėti,
Kol nenuspręs pagaliau susipykti su dangum.

Žmogau, pasitrauk!
Nematai, jog karaliai vėl nusprendė trauktis tolyn.
Ir pačiam ne taip skaudės, jei skurdžiui palinkėsi
Labos nakties.

Kada gi suprasi, ko trokšta tavo plaučiai išties?
Ar sprogti nuo nektaro, ar nuo nikotino drevės?
Ir neleisk man nuvysti, nes po truputį blunku...
O ieškant savo esmės, kuriuo eiti, parodyk, taku.
Sakai, jei eisiu stiklu: kraujo neteksiu, bet rasiu draugų.
Jeigu eisiu dangumi, nesitikėsiu rasti nieko, bet sekundei
Pasibūti Dievu...