Aš laukiau tavęs

Aš laukiau tavęs kai sode
                          Žydėjo obelys gausiai.
Aš laukiau tavęs kai krito
                          Pageltę lapai ant žemės.
Maitindama ilgesio paukštę
                        Gausiais vilties grūdais.
Ir kas kart atvėrusi langą
                        leidau jai skristi,
                              kad surastų tave.
Bet grįžus ji tūpdavo vėliai
                              Tyliai nuleidusi galvą.
Nes buvo tai jos namai
                            Ir mano laukimas.
O aš žiūrėjau į ją ir tikėjau,
                          Kad tikrai kada nors
Tu paklausi jos kelio
                          Į mano namus ir mes susitiksim.
Bet laikas ėjo. Su krintančiais lapais
                              Ir daugybe žydinčių sodų.
Aš klausiau savęs vis rečiau:,, Ar sulauksiu? ‘‘
Mano laukimo paukštė
                          Pražilo kartu su manim
Ir tik dairės pro langą
                      Į kintančius metų laikus.
Kol pagaliau vieną dieną
                      Sumosavus galingais sparnais
Dar kartą pakilo staiga nusileidus
                        Ant pro šalį nešamo karsto.
Ir aš žinojau, kad tu
                          Jau niekada neateisi.
Nuėjęs savo keliu.
                          Manęs nesuradęs...
Bet vis viena žvelgiau ir toliau
                                Kasdien atvėrusi langą.
Nes tai buvo vienatvės dalis.
                                Kasdienybe tapęs laukimas.

                              *****

          Retro

Suglaudęs galingus sparnus
Ilsisi angelas sargas.
Toks ramus ir tylus
Slenka laikas.
Taip gera, bet liūdna kartu
Pasiklydus jausmų erdvėje,
Ir savo vienatvėj.
Prasmė be prasmės,
Tyla garsesnė už griausmą.
Trenkia ryškiu žaibu
Ir sudegina sielą.
Žongliruoju  bedugnės kraštu,
Nors nenoriu nukristi.
Čia gražiau,
Čia žydinti pieva
Ir drugeliai plevena,
Čiulba paukščiai.
Netoliese sužvinga arklys,
Skamba varpas...
Aš mėgstu jo gaudžiančią dainą.
Dalelę maldos
ar  mano minčių?
Skirtų dangui ir Dievui.
Gniužulėlis  būties.
Trumpa akimirka Žemėj.
Ir vėliai kelionė ilga.
Kur jau buvom,
Ar niekad nebūsim.
Tik svajosim ir guosim save,
Keliu kuris nesibaigia.
Amžinybė bekraštė,
Nebūtis ar pradžia.
Kas geriau?
Tokie jau sukurti
Kartoti savo klaidas,
Patirti vėliai tą patį.
Meilės skausmą?
Nors visgi be jo
Žvaigždė tik atspindi
Svetimą šviesą...