Du poliai

Jų graužti mintis nepaliauja:
kada vienas kitą suras,
jis mėgsta išplūsti pasaulį,
bet niekad nekeikia savęs,

o ji tiktai sugeria skausmą
ir būna liūdna ištįsai.
Jiems tinka nešiotis tą jausmą,
kad nieks jų nemyli visai.

- - - - - - - - - - - - - - -
Stiprus ir gražus lyg titanas,
jis neša vargus ant pečių,
kiekvieną jis darbą išmano,
nebijo sunkių užduočių.

Jai skirta mylėti ir džiaugtis,
bet temdo akis liūdesys,
sunku besirūpinti liautis:
diena iš dienos - ilgesys...

Ridendamas uolą, parpuola,
tada susimąsto: "kam tai?",
"kodėl turim būti varguoliais,
jei galim skraidyti aukštai?"

O ji meilę mato ne skrydy,
nes nori jį jausti šalia,
ant žemės, prie jos, tarsi skydą,
pritrauktą vilionių galia.