kai žiūri į mane
dangaus aksomo akys
užversiu galvą ir jame
ieškosiu savo saulės
tai jos zuikučiai žaidžia
tavo akyse
aš išprotėjau taip nuostabiai
nuo džiaugsmo potvynio
žaidžiu kaip saulės zuikutis
siausti dūkti suptis šokti
tavo akys nori žaisti
aš matau
nepasislėpsi
nepaslėpsi
jos viską pasako
tai ežeriukai aukso
saulėje taškos linksmai
tavo akių zuikučiai
prašau, daugiau
nebežvelk taip liūdnai,
nes jei nebūtų
saulės zuikučių
tavo akyse,
tada tik tamsa...
pasaulis tuščias
ir liūdnas, vienišas, niūrus...
leisk žaist zuikučiams
tavo akyse
ir šiltą jų auksą
galėsiu paliesti
netgi ranka...
į mane susigers
ta nuostabu šiluma...
todėl ir noriu turėt
zuikučius akyse,
nes tada kitiems būna
taip nuostabiai šilta
žvelgt į tave...