Non omnis moriar

Nelukštenk dar domino kauliukų,
Naktis dar nesurado namų.
Kaltas esu išvaręs ją iš proto,
Bet ir pats kartais noriu pabūti taku...

Ir vis tiek nesupranti, ko čia atėjai.
Suplanavo tave kas, ar ne  - dievų tai dilema pavirto.
Pragaras sąmonėje, o frontas driekiasi iki pirmųjų aušrų.
Į kalną, pakalnėn, už lango, čia pat...
Nesvarbu kur – vis tiek tamsu.

Trenkis į kairę, kibkis į dešinę –
Nusibausti dabar paprasčiau nei numirti.
Alchemiku sielos troškęs pabūti,
Pakrūmėse dievo šluoji gatves.
Ir keikies, burnoji, kad žvaigždės neteikia sprendimo.
Tau čia ne orakulas – euforijos nepasės.

Ir paimk lengva ranka šakutę,
Nuo krūminio danties chalvą atrakink.
Burbule beprotiško kvapo strikinėji su dygiu širdy.
Neskauda, tik apsimeti. Keptuvei gi nekaršta, kai ją kankini.
O Alzhaimeriu susirgęs rašau it būčiau rašęs tuosyk.
Prašau geltono, paduoda raudoną su sukepusiu lietum.
Kvaila.
Bet dangiška.
Kvailai dangiška.