Septyni Lašai IX

          Atverti "Septyni Lašai VIII"

-          Aš žinau, ko nori žmonės, - lyg senas pasakininkas iškilmingai kilstelėjusi aukštyn delnus, tarė žiurkė. – Šimtus metų dirbu savo darbą, girdėjau tūkstančius maldų ir prašymų, klausiausi aimanų ir mačiau baisius žmonių likimus siekiant tų pačių, labiausiai trokštamų vertybių – turto, valdžios ir moterų. Neminėsiu sveikatos, nes būtent dėl ją pasiglemžusios senatvės tu ir pasikvietei mane čionai. Esi tikrai protingas ir išsimokslinęs, todėl nesuksiu tau galvos ilgomis pasakomis, nepiešiu vaizdingų ateities vizijų, tik paklausiu – kiek tau reikia? Kiek aukso skrynių svajojai turėti, kai nesėkmingai bandei paversti juo šviną? Dvi, tris, penkias? Kažin ar iš vis apie tai susimąstei, darydamas tai? – kreiva pašaipa slystelėjo graužiko veidu. – Ir dabar, argi galėtum atsakyt į šį klausimą? Niekas ir niekada man nėra pasakęs „gana“, o aš nesu džinas iš butelio ir tikrai nestatysiu už kiekvieną sielą aukso pilių, kad nesujaukt žmonių pasaulyje egzistuojančios tvarkos. Juk visą smėlį pavertus auksu, smėlio dėžė gali tapti neįkainojama, chi-chi-chi... – gudriai sukrizeno padaras, - tai kiek? O gal iš karto norėtum kitokiu turtu? Na, pavyzdžiui: prabangus namas kalnuose prie jūros su nuosavu vynuogynu slėnyje? O gal kokios nors salos gubernatoriaus postas, su asmenine apsauga, gražia karieta su herbu ant durų ir keliais tuzinais besilankstančių liokajų? Gal, prisiminus tavo jaunystės išdaigas, visai neblogai būtų turtingo mauro gyvenimas su dideliu tabūnu arklių ar kupranugarių ir nuosavu haremu? Na, manau pats supranti, kad karaliais paversti visų tikrai nenorėčiau... Bet gal visai be reikalo čia aš, - pats save pertaukė Mefistofelis. – Turi labai gerą galvą ir turbūt pats esi seniai viską permąstęs. Juk taip?

-          Taip, žinoma. Ilgus metus skiekiau to. Auksas, pinigai, viskuo aprūpinta šeima, didelis namas, karieta ir įvertinimas – siekiamybė, kurios link ėjau visą savo gyvenimą. Žingsnis po žingsnio, moneta prie monetos, dieną ir naktį. Lipau per save, per kitus, per savo artimuosius ir nedraugus, vien tam kad turėčiau daugiau ir daugiau. Kad būčiau puikesnis už kitus, ir visai nesvarbu – turtu, padėtimi, išsilavinimu ar moksliniais pasiekimais. Netgi su moterimis, kurių man niekada nebuvo gana. Ir ką aš laimėjau? Visą savo gyvenimą aš bėgau. Bėgau nematydamas kaip žydi sodai, kaip pateka saulė, negirdėdamas kaip čiulba paukščiai. Neradau laiko žmonai, kurios taip siekiau, nemačiau kaip auga mano vienintelis sūnus. Kopiau vis aukščiau ir aukščiau, vis į naujas viršūnes, o užkopęs net nepasidžiaugdavau tuo, nes jau dairydavausi naujos aukštumos.  Tu, regis, sakei, kad nei vienas žmogus tau nėra pasakęs „gana“? Taigi aš prašau tavęs – naujame savo gyvenime aš noriu mokėti pasakyti būtent tai.

-          Pala, pala, pala... sumosikavo letenėlėmis žiurkiškasis Mefistofelis. – Aš kažko nesuprantu. Ar tu nori pasakyti norįs kažkokio riboto gyvenimo? Tam tikro kiekio, kurio nenori viršyti? Gal tiesiog pasakyk man kiek?

-          Man nereikia pinigų. Nereikia namo, skrynių, nei tabūno arklių, nei titulų. Aš tiesiog noriu turėti saiką, mokėti riboti save. Noriu atsisakyti godumo viskam, nereikalauti nei iš savęs, nei iš kitų ir nesijausti kaltam dėl to, kad kažko nepadariau. Noriu mokėti tenkintis tuo, ką turiu... – palingavo galvą Faustas, ramiu žvilgsniu tarsi patvirtindamas sumišusiai žiurkei savo keistą norą.  

-          Tu išprotėjai! – piktokai cyptelėjo velniapalaikis. – Tau perkaito smegenys arba prisiuostei smalkių prie židinio! Juk tai viso tavo gyvenimo svajonė ir  dabar tu jos atsisakai? Aš gi tau siūlau gyvenimą be rūpesčių - laimingą, gražų, turtingą gyvenimą.

-          Būtent tokio aš ir prašau. Laimingo, gražaus ir be rūpesčių. Tiesiog sakingai ir ramiai paskirstant savo laiką, kad jo užtektų viskam: sau, darbui, šeimai, svajonėms ir žvaigždėms, kurioms niekad nerasdavau keleto minučių. Nenoriu vėl suktis it voverė rate, stumiamas amžinojo godulio, - kantriai aiškino daktaras.

-          Gerrai. Tebus kaip tu nori...

Žiurkė nenoromis nutipeno prie eliksyro kolbos ir  iškėlusi abi rankas pradėjo sukti jas, brėždama ore apskritimus. Jos ūsai pasišiaušė spinduliais, o iš gerklės pasigirdo šnypščianti burtažodžių tirada. Ji vis greitėjo ir garsėjo, kol skystis pradėjo maišytis ir suktis, o pats indas pamažu pakilo virš stalo ir pakibo ore. Eliksyrui vis greičiau sukantis susidarė verpetas, tarsi mažytis tornadas siurbtų jį viršun. Pati skystos spiralės viršūnė patamsėjo ir nuo jos atsiskyrė didelis juodas lašas. Vis dar tebešnypšdama žiurkė pamojo delnu į save ir juodulys pradėjo lėtai pleventi prie jos, vis arčiau ir arčiau, kol galiausiai dingo pražiotuose graužiko nasruose. Tada pasigirdo garsus čeptelėjimas, žiurkės kailis paraudo kaip įkaitinta geležis, kūnas sudrebėjo ir įsitempė. Padaras visas pradėjo drebėti, paskui kažkaip skausmingai atsikosėjo pikšvais dūmais ir viskas grįžo į savas vietas. Žiurkiškas Mefistofelio kūnas nustojo trūkčioti ir jis lėtai atsisuko į senį.

-          Ir tai viskas ko tu nori?

-          Kad tu man nieko kaip ir nedavei, - kiek pamąstęs šyptelėjo Faustas. – Dar aš norėčiau atsikratyti pykčio ir apmaudo.

          Atverti "Septyni Lašai X"