Septyni Lašai VIII

          Atverti "Septyni Lašai VII"

Vienatvė ir nusivylimas. Jie tapo kasdieniais senstančio mokslininko palydovais. Sūnaus netektis buvo tarsi  akmuo nuolat skubančiame Fausto gyvenimo laikrodžio mechanizme. Visada suderinti atkaklumo krumpliąračiai pradėjo girgždėti ir strigti, varančios į tikslą spyruoklės gailiai cypė, tarsi netekusios progreso alyvos, o pergalės džiaugsmą skambinę varpai tylėjo, tarsi praradę savo ašis. Daktaras su niekuo nebenorėjo bendrauti, nustojo vaikščioti į pobūvius, nebeatsakinėjo į kvietimus pietums ar oficialiems susitikimams, netgi nebesirodė gatvėje. Užsidaręs savo laboratorijoje jis ištisas paras bandė užversti niūrias mintis skaičių ir formulių lavina, tačiau čios lyg rūgštis prasigrauždavo sąmonėn vėl ir vėl. Faustas jautėsi lyg ąsotis kiauru dugnu, į kurį pilk nepylęs kokį tik nori vyną – visvien, panorus atsigerti, į tave šiepiasi tik išdavikiška skylė. Nebeatlaikęs kovos su savimi jis bandė skandinti šią varančią į beprotystę savijautą vyne, ir laikui bėgant, tai darė vis dažniau ir dažniau, o iš laboratorijos rūsio vinguriuojančius reakcijų dūmus  vakarais lydėdavo girto mokslininko šūkaliojimas ir keiksmai.

Taip prabėgo beveik trys metai. Fausto darbas vis rečiau tebeduodavo vaisių, o kažkada sukauptas solidus turtas apipelijo skolomis, todėl jis nuspredė vėl pradėti verstis žmonių gydymu. Tai pasirodė ne taip paprasta. Atsiribojimas nuo visuomenės padarė savo ir daktarui teko iš naujo ieškotis sau pacientų, o  po vakarojimų su vynu, rytais drebėdavo rankos. Jis pyko ant savęs, tačiau nebenorėjo pripažinti savo yda tapusios silpnybės, suversdamas visą kaltę nuovargiui ir bemiegėms naktims.

Kartą, vėlai vakare, žvakių šviesoje Faustas skaitė vieną iš Galeno raštų apie kaulų gijimą. Įpusėjęs vakarinį ąsotį vyno, jis murmėjo sau panosėje, ginčydamasis su savimi ir kartkartėmis sugriebęs plunksną piktokai išbraukdavo vieną kitą eilutę, arba nelabai grabia ranka kažką pasižymėdavo savo raštuose,       kai pasigirdo garsus beldimas į duris. Daktaras nusikeikė, pamažu užvertė knygą, pastūmė ąsotį už kampe stovėjusios skrynios ir nešinas žvakide, murmėdamas nusvyravo atidaryti. Virpanti liepsna apšvietė porą vyrų nešinų murzinos drobės neštuvais, kuriuose aimanavo kažkas aimanavo. Faustas pravėrė burną apkeikti jo vakaro ramybės drumstėjus, kai tamsos išnirusi pusamžė moteris įsitvėrė jam už rankovės ir trūkčiojančiu balsu išverkė „Padėkit, daktare... “. Šis kiek dvejojo, tačiau šmėkštelėjusi mintis apie paskutiniu metu praretėjusį pacientų ratą ir skolas paskubino sprendimą, todėl mostelėjo ranka nešikams įnešti ligonį vidun. Paskui, liepęs palaukti vyrams už durų, o moteriai pastūmės kėdę ir išklausęs kas nutiko, nuėjo ruoštis operacijai.

Atgabentas jaunuolis padėjo tėvui remontuoti laiptus ir netyčia nukritęs persiplėšė šlaunį prie pat kirkšnies. Iš žaizdos tebekyšojo skilusios lentos nuolauža, todėl Fausto laukė gan rimtas darbas. Jis apsvaigino vaikiną eteriu, ir kiek įmanoma atsargiau bandė išlaisvinti medžio gabalą. Po kiek laiko tai pavyko ir laukė kitas etapas –  išvalyti ir sutvarkyti žaizdą, tačiau daktaro akys ir rankos sunkiai beklausė. Pykdamas ant savęs už silpnumą, jis mintyse keikėsi, kad nesusitvarko su tokia paprasta operacija, prisimindamas kaip mikliai apsisukdavo daug sudėtingesnėse. Apgaulinga vyno migla ištempė laiką ir migdė, atrodė, kad praėjo kelios valandos, kilo noras paskubėti, įrodyti koks jis talentingas ir gabus, įrodyti visiems, nors šalia nieko nebuvo. Staiga, po negrabaus mosto skalpeliu, kraujas ištryško tiesiai Faustui į veidą ir jį išpylęs šaltas prakaitas tarsi nupurtė apsvaigimo voratinklį – jis nustėro supratęs, kad perpjovė arteriją. Baimė ir gėda grąžino sveiką mąstymą ir įgūdžius. Nubraukęs kraują nuo veido, jis daktaras skubiai užspaudė arteriją, siuvo, valė, pjovė, vėl siuvo, ir galiausiai, atrodė praėjus visai amžinybei, baigė operuoti. Akmeniniu veidu ištaręs tik vieną žodį „baigta“, gydytojas net neskaičiavęs supylė kišenėn dėkojančios moters duotas monetas, mostu pakvietė lauke lūkuriavusius nešikus, ir išlydėjęs ligonį su palyda pro duris, susmuko prie slenksčio. Tą naktį Faustas prisiekė sau daugiau nebegerti.

Pasikankinus keletą savaičių daktarui pamažu sugrįžo miegas. Jis sėmėsi jėgų iš senovės filosofų ir ieškojo būdo, kaip pradėti gyvenimą iš naujo ir pasiryžo susigrąžinti sau buvusią šlovę. Laikas kiek užgydė praradimų žaizdas ir Faustas vėl kibo į mokslo ir tyrinėjimų pasaulį. „Aš galiu išgarsėti. Galiu vėl būti turtingas. Galiu daug dirbti ir  taupyti. Aš galiu, galiu, galiu... Parodysiu pasauliui, kad gabiam žmogui viskas įmanoma...

- Faaustaai... A, Faustai...? Išsigandau, kad jau pasimirei, o tai būtų visai klaikiai juokinga pabaiga, kai esi ant naujo gyvenimo slenksčio, - lyg iš sapno pažadino senį Mefistofelio balsas perrėždamas prisiminimų maršką.  Senis lėtai atsimerkė ir braškėdamas sustingusiomis sausgyslėmis nusirąžė. Sulenkė kelius, dirstelėjo į prisimerkusį keliomis dar spingsinčiomis žarijomis židinį ir atsigręžė.
- Baigta! –  patenkintai nusiviepdama žvygtelėjo prisimerkusi žiurkė ir plačiai mostelėjo letenėlėmis lyg darydama reveransą. – Gyvenimas baigiasi – gyvenimas prasideda!

Faustas papurtė galvą, tarsi stengdamasis galutinai išblaškyti praeities miglos likučius, numetė merdinčiam ugniakurui porą pliauskų ir pamažu, bet ryžtingai nužingsniavo prie stalo. „Pabaigos pradžia... “ - šmėkštelėjo keista bejausmė mintis jo galvoje. „Atrodo, kad lyg ir neturiu ką prarasti?.. “ – kažkodėl linksmai nuteikė antroji. Stalo viduryje pūpsojo kolba artipilnė dar tebeburbuliuojančio vaivorykštės spalvomis besimainančio skysčio. Kampe, lyg generolas indelių ir buteliukų rikiuotės priekyje, oriai pasirėmusi į plunksną tupėjo žiurkė, koja primynusi smulkiais rašmenimis išmargintą pergamentą.
- Tai kokį gyvenimą tu man siūlai? – patogiai įsitaisęs kėdėje tiriamai pažvelgė  padarui į akis senis.

           Atverti "Septyni Lašai IX"