Lyja ir lyja šaltas lietus. Sudrumstas laikas ir vėtra naktų. Pasitiki mane prie obels, Tavo šešėlyje tyliai priglusiu
Juokiasi naktys pelėdos balsu. Jei girdi ir matai, Pasiklydau tamsoj. Žvaigždžių takas kelią man rodo. Aš, klajoklė naktų, Tiesiu ranką Aušrinei. Sopulingi atodūsiai, Juodo karsto šešėlis Kartu su manim Lelija balta. Kvapas buvusio laiko. Sustoju ir laukiu. Sūpynėse balto mėnulio Supasi mano vienatvė. Aš tai tu, Tik laike atskirai Kaip vaiduoklai naktų. Gal priims mus dangus.
Rašyta su jausmu, bet jis manęs nepasiekia. Rodos, norėta sužaisti nudėvėtomis sąvokomis ir jas prikelti antram gyvenimui per kažkokią mintį. Būtent -- kažkokią. Gaila, bet šįkart nesupratau. Na, nepalietė, o eiliuko simbolika net gi atstūmė.