Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







          Atverti "Septyni Lašai VI"

Senis sunkiai atsiduso. Šeimos netektis buvo sunkiausias išbandymas jo gyvenime. Dabar, plyta po plytos, dėliodamas griuvėsių liekanas, jis galėjo suprasti savo dešimtmečių rūmo trapumą ir statybos klaidas. Metų metais su beatodairišku skubėjimu lipintame mūre trūko meilės cemento, kantrybės kalkių, ramybės akmenų, o tikėjimo arkų pamatų net nebuvo. Viskas stovėjo ant puikybės smėlio, nuolat plaunamo aitraus pavydo ir savimeilės rugštimi, po kiauru nepasitikėjimo stogu nuolat draskomu skubėjimo uraganų. Sulinkęs prie židinio Faustas prisiminimais it vaiduoklis klejojo  praeities griuvenose, niūriai pripažindamas savas klaidas, tačiau tik kaip archeologas, bet ne restauratorius. Jei būtų galima atsukti laiką atgal...

„Kaip galima palikti pasiaukojančiai dirbantį, viskuo aprūpinantį šeimą, visuomenės pripažintą pavyzdžiu vyrą? “ - ši mintis nedavė ramybės po skyrybų sugniuždytam daktarui. „ Ji turbūt pamišo nuo gero ir prabangaus gyvenimo, nuo kasdienio dykinėjimo buityje ir perskaitytų beprasmių romanų. O gal jai trūko garbės, pramogų? Gal jos pietietiškas kraujas ir įpročiai neprisitaikė prie santūraus ir ramaus mūsų krašto gyvenimo? “ – karštligiškai ieškojo atsakymo loginis mokslininko protas. Mintis apie atsiprašymą ir galimas jo, kaip vyro, klaidas gimdė tik pyktį ir užsispyrimą įrodyti savo teisumą, pažeminti ir priversti gailėtis pasiekiant tokių aukštumų, kad visa Europa, o gal ir pasaulis šlovintų Fausto vardą. Tai atrodė pats teisingiausias sprendimas nemokančiam pripažinti pralaimėjimo daktarui.

Alchemija. Šimtmečiais neįmintos aukso ir gyvybės eliksyro gamybos mįslės įminimas neatrodė toks jau sunkus atkakliam, įtūžiu ir kerštu liepsnojančiam, įskaudintam Faustui. Jis ištisas dienas knisosi apipelijusiose knygose, rankose betrupančiuose pergamentuose, išnaršė atokiausius provincijos užkampius, rinkdamas ir užrašinėdamas išprotėjusių, iškaršusių ir mirštančių žiniuonių  ar juos pažinojusių pasakojimus. Eksperimentavo pats, lydydamas, kaitindamas ir šaldydamas cheminius elementus, veikdamas juos rūgštimis, šarmais, rasa, krauju, laikydamas šulinyje, po žemėmis, saulėtekio ir saulėlydžio spinduliuose, mėnesienoje, ir bandydamas paveikti užkeikimais. Kartais jau atrodydavo, kad sėkmė čia pat, tačiau galutinis tikslas nenudžiugindavo, tada daktaras vėl iš naujo skaičiuodavo, mąstydavo ar leisdavosi į naujas paieškos keliones.

Daktaro darbą jis gerokai apleido, priiminėdamas tik įtakingiausius pacientus ar jų rekomenduotus ligonius. Kartais, po ištisų savaičių bemiegių naktų, skaičiavimų ir eksperimentų išvargintas, Faustas viską mesdavo ir pasileisdavo šėlti po aukštuomenės vakarėlius ir pobūvius, kuriuose dar vis buvo laukiamas ir pripažintas. Šėlionių triukšmas padėdavo jam pabėgti nuo nesibaigiančių ieškojimų beprotybės, moterys - nuo minčių apie Klaudiją ir įžeistą vyriškumą, o vynas - nuo savęs. Keletą parų išsitrankęs plevėsa vėl virsdavo daktaru, kuris, lyg siekdamas atsilošti prarastą laiką, su dar didesniu apetitu suleisdavo dantis į darbą.

Taip bėgo metai. Faustas susitaikė su vienišumu ir netgi išmoko tuo džiaugtis. Jis įtikino save, kad yra sutvertas vienatvei, gyvenimui atsidavus savo tikslams ir poreikiams, be atsakomybės už kitus ir svetimų rūpesčių. Daktaras netgi sutapatindavo save su seniaisiais filosofais, vienuoliais ir atsiskyrėliais, išgarsėjusiais savo asketizmu ir atradimais, padarytais nuošalyje nuo pasaulio. Jis netgi pripažino sau, kad nemylėjo Klaudijos, bet vis dar jautėsi graužiamas kažkokio pralaimėjimo, išdavystės ir pažeminimo jausmo. Tačiau sūnaus Karlo jis tikrai ilgėjosi. Prabudęs tėviškas instinktas troško perduoti patirtį savo atžalai, norą auklėti ir valdyti sūnų, tuo pačiu jaučiant atgalios grįžtančią pagarbą ir paklusnumą. Galbūt todėl daktaras godžiai skaitydavo laiškus, retkarčiais gaunamus nuo buvusios žmonos. Juose ji rašydavo apie bręstantį Karlą, apie save užsimindama tik vienu kitų sakiniu, o Faustas reguliariai siuntė nemažas pinigų sumas paštu, savo atsakomuosiuose laiškuose pabrėždamas, kad tai pinigai sūnui. Tokiu būdu jis tarsi pirko savo vaiko meilę, tikėdamasis, kad šis suaugęs viską supras ir galbūt grįš pas tėvą. Tačiau, Karlui artėjant prie pilnametystės, Klaudijos laiškai nešė vis neramesnes žinias.  

Nuo pat mažens Karlas buvo žvalaus ir gyvo būdo berniukas. Daktaras, nenorėdamas kartoti savo tėvo klaidų, vaiko niekada nemušė, ne itin pratino prie darbo ir leido jam džiaugtis nerūpestinga vaikyste. Nors pats buvo auklėtas taupyti ir būdamas gerokai skūpus, Faustas nieko negailėjo savo vienintelei atžalai. Jis reikalavo iš sūnaus pagarbos ir dėmesio, o šis, greitai tai perpratęs, davė tėvui visa tai su kaupu, gudriai naudodamasis ir gaudamas už tai beveik viską, ko paprašydavo. Užtekdavo apsivyti tėvo kaklą rankomis, prisiglaudus pabučiuoti ir meiliai pamurkti, ir norimas žaislas, išvyka į cirką, teatrą ar gamtą, gardus saldumynas ar leidimas neiti į bažnyčią tapdavo Karlo laimikiu. Beveik tuo pačiu būdu, jau paaugęs, vaikas gaudavo nemažai dienpinigių savo reikmėms ar išsisukdavo nuo motinos arba mokytojo bausmės. Į tėvą aukštas ir tvirto sudėjimo berniukas peštynėmis ir netuščia kišene įsigijo gatvėje visą būrį draugų ir buvo pagarsėjęs neklaužada tarp kaimynų. Apylinkių gyventojai net nesiskųsdavo daktarui dėl mažesnių sūnaus iškrėstų eibių, nes ne kartą matė Fausto įsiūtį, su trenksmais išvejant sūnaus skundiką. Rimtesnius nuostolius daktaras visada apmokėdavo grynais, tačiau pašlijus pasiskundusiojo sveikatai, šis vargiai prisibelsdavo gydymui. Tiesa, Karlui žengant į paauglystę, tėvas bandė kiek griežčiau reikalauti iš sūnaus drausmės, kiek paspausti prie mokslų ir darbo laboratorijoje, tačiau tą darė nesistemingai, nes pats dažnai grįždavo namo jau visiems miegant. O šeimos skyrybos suteikė dar daugiau laisvės trylikamečiui.

Klaudijos laiškai atkarpomis atspindėjo sūnaus brandą Italijoje. „Karlo pažymiai mokykloje gerokai suprastėjo. Galbūt jam sunku apsiprasti naujoje vietoje, gal tai paauglio brandos etapas, tačiau aš su juo nebesusikalbu. Mokyklon jis eina nenoriai, o grįžęs iš jos - beveik nieko nepasakoja. Tik bendraudama su mokytojais gaunu vis daugiau nusiskundimų ir priekaištų, tiek dėl prastų rezultatų, tiek dėl atžaraus elgesio... “ rašė nusiminusi motina.  

„Berniukui reikia skirti daugiau dėmesio“, - rašė Faustas atsakydamas žmonai. „Taip. Dabar toks jo brendimo etapas. Gal jis jaučiasi nesuprastas, gal jam tiesiog sunku priprasti prie naujos vietos, kalbos. Galbūt italų mokytojai perdaug reiklūs ar nesupranta jo vakarietiško būdo. O ir tu esi iš dalies dėl to kalta, nes nesupranti kaip reikia auklėti paauglį, kuriam reikia tėviško supratimo, griežtumo ir autoriteto... “ – gynė sūnų daktaras, atmieždamas savo samprotavimus ne itin paslėptu kerštu jį palikusiai sutuoktinei. Todėl Klaudija rašė jam vis rečiau - iš pradžių kas keli mėnesiai, o po to tik kartą, kitą per metus ir tik tada, kai Karlas įsiveldavo į rimtesnius nemalonumus. O jie augo kartu su brestančiu jaunuoliu.

 Sulaukęs septyniolikos, jis vis dažniau nebegrįždavo namo, naktimis šėldamas su draugais ir merginomis, neretai parsirasdavo svirduliuodamas nuo vyno ar kruvinas po muštynių. Perskaitęs tai laiškuose, Faustas nerimavo, tačiau savo atsakymuose vis vien stodavo sūnaus pusėn, teigdamas, kad visa tai praeis, kad jaunuolis tampa vyru, kad jam reikia išsišėlti, pažinti pasaulį, kad gal jis anksčiau subrendo, nes yra gabesnis ir protingesnis už bendraamžius. Galiausiai jis vėl pereidavo prie kaltinimų ir priekaištų žmonai dėl netinkamo sūnaus auklėjimo. Puikybė, užsispyrimas ir kerštavimas nuodijo  daktaro laiškus ir leido toliau ristis pakalnėn jaunuolio gyvenimui. Ir bėda atėjo. Dar po dviejų metų daktaras gavo laišką iš vieno Romos teismų. Perskaityta žinia tiesiog sukrėtė - jo sūnus nužudė žmogų.

Faustas tučtuojau išskubėjo Italijon. Visomis priemonėmis jis stengėsi ištraukti sūnų iš bėdos. Tačiau nei įtakingos pažintys, nei dideli pinigai nedavė norimo rezultato. Įkalčiai buvo per daug akivaizdūs, o nužudytasis - kilmingo ir turtingo Romos valdininko sūnus, kartu su Karlu ir būriu draugų tą lemtingą naktį šėliojęs vienoje miesto smuklių. Visi buvo gerai įkaušę, kai tarp jo ir daktaro sūnaus kilo muštynės. Jų įkarštyje, Karlas smogęs peiliu priešininko krūtinėn nužudė jį smuklės klientams ir draugams matant. Po beveik metus trukusių teismų, gerokai palūžusiam tėvui pagaliau pavyko ištraukti sūnų iš kartuvių. Pasiglemžęs beveik visas daktaro santaupas teismas priėmė sprendimą – Karlą nuteisė dvidešimt penkeriems metams bausmės galerose. Fausto užsispyrimas vėl laimėjo, tačiau šįkart pergalė nedžiugino. Tiek laiko kalėti galerose buvo tolygu mirčiai, tačiau visvien geriau, nei matyti savo sūnų kilpoje. Sugniuždytas ir susenęs daktaras grįžo namo ir užsidarė savo laboratorijoje. Jis bandė viską pamiršti ir pabėgti nuo vis labiau kankinančių abejonių dėl savo teisumo ir kaltės. Bet, nepraėjus nei metams jam smogė dar baisesnė žinia. Galera, kurioje kalėjo sūnus paskendo kažkur prie Egipto krantų. Atrodė, kad ilgai šypsojęsis likimas visiškai atsuko Faustui nugarą.

          Atverti "Septyni Lašai VIII"

2010-11-03 00:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-09 22:33
Laukinė Obelis
Pirmoji pastraipa tiesiog apsvaigino, bet... nesuprantu, kokį ryšį ji turi su tolimesniu tekstu, nes čia atsiranda stipri prieštara.

Apie sūnų skaityti būtų tikrai įdomu, bet kai bandai papasakoti tiek daug be galo glaustai, pasakojimas praranda vaizdingumą, spalvngumą ir netgi įtampą.
Manau, tavo bėda yra tai, kad užsiplėšei per daug išplėsti turinį, neplėsdamas kūrinio apimties, o tai suderinti sunku.

Apie svarbius gyvenimo įvykius (pvz. žmogžudystę) pradedi kalbėti per daug staigiai ir todėl prarandi įtampą bei jausmą. Telieka faktai, kurie pametami, kaip kaulas šuniui, per daug nesidomint, ar tai skaniai kvepia.
O Fausto skausmo išreikšti pakankamai įtikinamai ir jausmingai irgi nepasistengta.

Fausto požiūris į nelaimes gana prieštaringas. Atrodo, kad čia susipyksta Driežui taip rūpintis kontrastas tarp vyriškos ir moteriškos pozicijos. Matau, kad bandoma perteikti savianalizes, kaltės pripažinimo bandymus, bet tuoj pat viską nukerta vyriškas trenkimas kumščiu į stalą ir pyktis ant viso pasaulio dėl savo nelaimių. Nežinau, kas geriau - tai pats turi pasirinkti, priklausomai nuo to, kas tau rūpi pasakyti. Bet abi pozicijos nedera, nebent nori parašyti gilų psichologinį traktatą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-05 09:37
agricola
nu nėr taip blogai nėr...istorija tęsiasi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-04 21:37
Aurimaz
Dabar paskaičiau truputuką ir galvoju:
Buvo žiurkė - velnias, buvo kažkoks senis. Nebėra jau jų, pradedamas aprašinėti kažkieno gyvenimas. Ir gana plačiai. Taip plačiai, kad net nuobodu. Taip ir norisi užrikti - o kur velnias su seniu dingo??? Kur visas eksperimentas su nauju gyvenimu???
Žodžiu sušikai vieną gerą idėją, rašai apie bile ką. Tai tu arba tęsk mintį, arba... netęsk.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-04 00:08
laan_gas
fantastika, bet ne mano akims.
prašyčiau, rašyti po mažiau :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-03 19:13
Artur Wilkat
Tuo laiku tokios šalies kaip Italija nebuvo, pirmiausia,
antra ten dar daug smulkmenų, kurios mane verčia šaukti - netikiu.
Kai rasiu laiko  parašysiu smulkiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-03 19:12
driezas
atmesta. galeros gyvavo iki devynioliktojo amžiaus ir buvo išstumtos tik garlaivių. bausmės atlikimas galerose taip pat.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-03 09:46
Artur Wilkat
Nieko nesuprantu. Skaičiau galvodamas, kad aprašinėji šiuolaikinį pasaulį, bet užmušė paskutinė pastraipa apie galeras.
NETIKIU
Jei aprašai viduramžius, tai bent pastudijuok tuometinę teisę, geografiją, žmonių mastyseną ir taip toliau.
Vienu žodžiu, jei galėčiau rašyti pažymius, tėkščiau minus vieną.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą