pasakei ir prisnigo...

tavo sidabro akys
mato:
žaliam puodely
žalioji arbata...
o tarp žalių
pasaldintų bangų
gelsvas sausainis
nardo...
o jį, sakytum,
stebuklingai valdo
tavo šalta balta
rankelė...

sakai, esi vardu
Žiema...
o aš tavęs
nelaukiau,
nekviečiau
ir net sekmadienių rytais
neglosčiau kambario lubų
nuo ilgesio
užtinusiom
akim...
    (o visgi atėjai...)

nesišaukiau tavęs
net laižoma žalsvų
ir saulėtų
šiurkščios, tačiau aistringos
Baltijos bangų...

bet ne manęs
juk gelbėti
(ir kuo tu ten vardu?)
čia tamsta atsibeldei?

- Žiema aš... 
parausta melsvos lūpos.
lengvai taip
atsidūsta lubos
ir tūkstančiai akelių
kaltai sekmadieniams sumirksi...
nemirsiu.
kol rudos akys mato
žaliam puodely
žaliąją arbatą...