Minkštos samanos pušį linguoja
Link aukštybių liepsnos skaidrume.
Virš šešėlių, dangaus karalystėj
Stovi kryžius smėlėtam krante.
Savo akmenį spaudžia po kojom,
Tarsi pamatą tvirtą tausoja,
Tikėjime neleidžiantį išslyst
Į brandų rudenį ir sklepo gėrybes.
Vysta gėlės ir brangūs vainikai
Laurais būdami kapui kažko,
Tik kodėl nesukrisdavo gėris,
Bežaliuojančiam tavo laike.
Kur paliko iš Antikos grožis,
Besiskleidžiantis šypsniu plačiu,
Kur paminklas – žmogus, pats sau stovi
Su stiprybe ant savo pečių.
Mes krikščionis pasiimam kryžių,
Lyg tai būtų labai jau gražu,
Ir tarpupirščius sau susidraskę,
Nešam ugnį vis tiems, kam vėlu.
Ne tikėjimu žmogų gyvenimas kuria,
Ne bažnyčia atleidžia kaltes.
Tik žinojimas blaivina sielą,
Ir užtraukia giliausias žaizdas.