2010-10-30

2010-10-30

Žmogus atsirėmęs į sieną viena koja mąsto


Yra proga viską pakeisti. Juk ne vien pianistai kaip nori taip kaitalioja garsų tonus klavišais. Šokčioja pirštais nuo vieno prie kito. Patys klavišai, jei nešokčiotų ant pianistų pirštų susitarti nebūtų galima. Tai, kaip jūros alsavimas iš pačių plaučių gelmės. Kas gena laivelius per neramią jūrą? Švyturys riogsantis ant kalvelės ir, tik nusakantis kryptį ar žmonių įgūdžiai? Tai visų materijų harmonija. Švyturys ir jį prižiūrintis asmuo, laivo įgula ir galinga stichija jūra, kuri savo bangomis nutiesia tiltus per mūsų svajas, kurias vieną dieną nukirto oro monstrai. Nebėra ir jau dauguma nepatirs to alinančio jūros teliūškavimo į bortus. Jūros galybės. Tamsos ir nesibaigiančių troškimų nusigauti iš taško a į tašką b.
Kiekvienas iš mūsų yra neblogi pianistai ar jūrininkai. Tik kiekvienas žiūrime pro savo binoklius, tik į sau svarbias detales atkreipiame dėmesį ir taip retai susimąstome apie kitus. Aš kartais pagalvoju apie tai, kaip susitikti ir su gera bičiule išmaukti bokalėlį putojančio alaus. Kaip išvažiuoti su geriausiu draugeliu pažvejoti ir vėliau jo neapkęsti, kai per patį kibimą užsimanęs valgyti iššoka per valties šoną į žuvų sūkurį. Ir daugiau nebekimba... Kai sudedi viską į vieną žmogų, o ji praeina pro šalį sustodama akimirkai, kad nusišypsotų, tada pagalvoji na bent tiek esu vertas. Mes turime viso pasaulio nuodus sugerti į save. Ieškome kiekviename žingsnyje harmonijos, kuriame sodus prigrūstus japoniškų detalių, kurios anot kitų žmonių nuramina. Manau, tai tik įsitikinimas, kai neturi savo nuomonės. Gal pradėkime gyventi ne vien sau?
Gal pradėkime nuo paprastų dalykų, kurie visam laikui pakeis mūsų gyvenimus. Gal iškeliaukime, kur norėjome nukeliauti. Būkime, tik su tais žmonėmis, su kuriais iš tiesų norime būti. Valgykime, tik tą maistą, kuris mums patinka, skaitykime knygas, kurios nežaloja mūsų asmenybių, bet padeda jas formuoti, mylėkimės visomis pozomis, kurios nepriverčia, bet padeda jausti kito žmogaus artumą, gal priėję apkabinkime, kai koks nors kvailys iššoks iš valties, kad nuramintume savo blogų minčių spiečius, patalpinkime juos medžiuose. Ir nebealinkime savo kūnų ir sielų sumautais svaičiojimais.
Jei jums padeda tikėjimas Dievu, tikėkite juo, bet nesistenkite tapti.
Jei jūs nekenčiate kitokių žmonių ir norite juos psichologiškai išžaginti, gal tiesiog pasilaikykite, tai sau. Jie ir taip nelaimingi. Arba priešingai, tik būdami tokie gali jaustis pilnaverčiai.
Jei jums nepatinka televizijoje rodomos laidos „nezombėkit“ sėdėdami prie jo ir žvelgdami į vieną tašką. Meskit visa tai, kas ne jums ir pagaliau imkite ir dalinkite dalykus, tik sau ir tik iš savęs.