kvapas

2010-10-30 (2)


Padangė turi, tik vienas lūpas, į kurias priklaupęs pabučiuoja Neptūnas. Jos netoli širdies. Virš kaklo. Ausies kamputy. Šalia bambos akiduobės.

Mėnuliams nusilenkus išdžiūvusioms žemės vagoms viskas akimirkai praranda savo šešėlius. Besišnabždantys medžiai daugiau nebepasakoja savo paslapčių. Paukščiai sėdėję ant neproporcingai didelių jų šakų, nukąra, kaip varvekliai išsilenkdami per palangės atbrailą.
Neptūnas dirsteli savo begalę siekiančiomis akimis į dangų ir suvokia, jog atėjo laikas išsiskirti ir daugiau nesiartinti, kol vėl nebus duotas ženklas. Melsvu rūku ištirpsta virš dar neseniai plytinčių akmenėlių jūros, į kurią rytą apvaizdos pagauti žvejai skuba gainioti pirmųjų savo aukų.

Tu klausi mano vardo, bet aš negaliu jo atskleisti... nes jis toks ilgas, jog vis tiek negalėtum įsiminti. Tai kalnai, oras kuriuo kvėpuoji ir šis baltas avinukas ištepliotas juodu krauju. Ant peilio ašmenų dar galiu įžiūrėti įsispaudusią mėnesieną. O ašmenys kvepia druska.