Tyla

Čia taip ramu - skausmu alsuoja vėjas
Ir lūpos nejučia kartoja maldą
Visiems, kurie laiku, ar nelaiku išėjo,
Paklusę tam, kurs iš aukščiau mus valdo.

Visiems vienodai tyliai spragsi žvakės -
Ir mylimiems, ir tiems, kurie nuvylė.
Kurie išėjo žodžio nepasakę
Ir pasirinko amžinąją tylą.

Su vėju klaidžioju siaurais takeliais -
Paminklai, kryžiai ir gėlių kalnai.
Kiekvienas jų nuėjo savo kelią,
Suradę tai, kas skirta amžinai.

Tyli malda už tuos, kuriuos mylėjau -
Akis aptraukė lapkričio migla. -
Tyla sutiko, ji ir palydėjo
Skausmu ir liūdesiu prislėgusi tyla.