Mano pasaka

Rudens lapų šnaresiu mėgaujuosi,
lyg tai būtų paskutinį kartą.
Žvilgsniu glostau seną uosį-
ar tikrai gyventi buvo verta?

Žydintis pavasaris praeity liko
ir linksma nerūpestinga vasara...,
o ne, aš nesigailiu nieko-
tai juk mano sukurta pasaka.

Ten daug saulės ir lietaus buvo
ir nuostabios vaivorykštės netrūko...,
tik smielio pilis ten sugriuvo,
nelauktai, be žaibų, be perkūno.

Žinia, ne visada perkūnas kaltas,
kai subyra pilių išsvajoti bokštai.
Nuostabus yra vaivorykštės tiltas,
bet ir tai tik saulės ir lietaus pokštas.