Juodoji rožė......`

Kartą gyveno mergaitė su savo šeima, dideliame, paslaptingajame ir bauginančiame name. Mergaitės tėvai išeidavo į darbą, o mergaitė likdavo namie su močiute kuri pasakodavo, vis įdomias ir įdomesnes istorijas. Kuriuose atrodo, kad tu toje esi ypatinga. Vieną dieną mergaitė negalėjo rasti, sau vietos kol nepaklausė močiutės:
-Močiute ar aš galiu tavęs paklausti? -klausė mergaitė.
-Taip. -atsakė močiutė.
-Močiute kas yra meilė? -paklausė mergaitė.
-Vaikeli, tai jausmas kuris gali tave pakylėti ar net nuliūdinti. Meilė gali būti tarp draugų ar bolių, seserų. Vaikeli noriu pasakoti istoriją apie paaukotą ir gražią meilę. Eikš eime.
  Mergaitė sekė paskui savo senelę, iki palėpės durų. Senelė atidarė palėpės duris ir sako:
-Užeik sėskis ant šitos dėžės ir apsidairyk ką matai?
  Mergaitė dairėsi aplinkui daug senų daigtų ir dėžių. Bet ji greitai pamatė už kampo gražiai padėta Juodą rožę. Ji priejo prie tos rožės ir paėmė į rankas. Mergaitė begalvodama savo mintyse kokia ji yra graži.
Mergaitė parodė močiutei. Močiutė tarė:
-Sėskis tai ilga istorija. Šita istorija bus apie meilę ir burtus. Juodoji rožė pirmiau buvo raudona kaip kraujas, bet ji buvo labai išdidi. Klausykis įdėmiai mergaite.
    Augo viename kaime, vienos senelės darželį raudonų rožių krūmas. Tarp tų rožių buvo, skaisti ir tyra rožė, bet kartu išdidi. Būdavo jinai savo grožį visiems rodydavo. Kitos jei sakydavo:
-Atsipeikėk atsineši nelaimę. Bet ji neklausyavo kitų patyrusi draugių. Besipaikuodama savo grožiu ir išdidumu prarado draugų. Vieną saulėtą vasaros rytą pražydo tokia graži ir skaisti baltais žiedlapiais ramunė. Tada juodoji rožė pajuto kas yra meilė? Ji nusprendė saugoti ramunę nuo pikto vėjo ir pikto akies. Buvo daug audrų ir vėjo. Bėgo šiltos vasaros dienos į galą. Atėjo ruduo šalta, niūri ir gąsdinantis vėjas nuplėšė paskutinius ramunės žiedlapius. Tai matydama, kad nebeturi su kuo būti ir ką mylėti. Juodoji rožė ėjo vis liūdnin ir liūdnin. net kitom pasidarydavo liūdna. Vieną tamsią, vėjuotą, ir bauginančią naktį praėo tamsus šešėlis pro rožių krūmo. Ten praėjo pikto burtininko šešėlis. Praeidamas burtininkas pamatė tą liudnąją rožę. Jia galvoja štai ko man reikia. Priejo prie krūmo bando nuskinti. Beskindamas burtininkas sako:
-Tu būsi mano herbas. Matydama ir jausdama koks jis piktas ir klastingas pasakė: -Geriau aš pavirsiu juoda ir niekam nereikalinga visų, bet nepateksiu į pikto žmogaus rankas. Ištariusi paskutinį žodį pavirto juoda rože. Tada burtininkas tarė tave išgelbės tyra mergaitės širdis. Burtininkas nuskinė ir numetė ant tako. Ji daug dienų, metų pragulėjo kaip reikalingas daigtas, kol mano mama jos nepakėlė ir nenusinešė į namus. Man šitą istoriją pasakojo mama.
  Mergaitė negalėjo sulaikyti ašarų, jei atrodė, kad šita istorija tikra. Viena mergaitės nukrito ant juodos rožės kuri jei ant kelių. Staiga pasirodė šviesa. Ji jau buvo nebe juoda, o raudona kaip kraujas. Juodoji Rožė sako: -Ačiū tau labai. Močiutė matydama tai tarė mergaitei: -Aš žinojau, kad šita istorija tikra. Ir išnyko kaip vėjas.