įbridimas

neraminu - dar visko bus
kam abejot likimo kūrybingumu
lai suka galvą, laužo linkstančius
o stovintiems te nepagaili vėjo

nuspalvintas nurudusio rudens spalvom
keliu bures, prieš brisdamas į jūrą
tyla... keteros bangų ir bunka jų viršūnės
dar prieš akis, o gal po kojomis audra
dar smeigs pirštu ar glostys smakrą
kai kelsiu kritusį save nuo akmenų pakrantės

tai lyrika. gyvenimo pradžios.
džiaugsmai neišvėdinti,
dar košia šonkaulius drąsa
apžiot daugiau nei kad pakelt pavyktų.
pilna burna audros, sumišusios su nieku
kurį sijot sunku išmokt
bet paprasta išloti.

pirštais lyg šaknim save į jūros druska leidžiu
pamėlę keliai išlaikys neva laimingą veidą
jau ir šakumas po bangom
ryžtingai traukias iki begalybės
tik ką buvau didvyris o dabar belytis bet banginis

sūru
ant lūpų, skruostų, delnuose
tiek druskos įprasta surasti akyse
kai praeitį švenčiu ar tyliu dėl nelaukiančių dienų
sentimentalu ir banalu gailėt savęs
todėl gailiuosi paskutinių rūbų
kuriuos vis stalčiuje laikau į kampą tolimą nugrūdęs

aš panašiai beveik jau su viskuo elgiuosi
palieku vietos tuštumai, kad ji turėtų tūrio plėstis
o kas svarbu apsaugau nuo savęs bet tik po to
kai nukraujuoja išdraskyti
keista
kaista skruostai kai rašau apie save be gėdos.
gėda kad ji vis šliaužia iš paskos ir niekad iš pradžių neėda.

prisimenu - aš iki pusės virš - saulės vonioje
kita gi pusė apačioj juokina žuvis vandens

į kitą krantą brist aš ne drąsos, o plano neturiu
todėl palauksiu.

varvinu