Neteisybė ištiestam delne,
Krenta ant pasisakymų skeleto,
Garbinto ir pakylėto.
Į apdriskusias ašutines,
Valkatų pragertas kažkada.
Pasaulyje kažkas,
Tau pliaukšteli per ausį.
Bandai atsukti kitą-
Kad spėtum padėkoti.
Sustojęs buvo laikas-
Manau, kad pailsėti.
Nerandantis sau vietos,
Puslapy nuogam.
Krintančiam išbalusių
Žvaigždžių miraže,
Atsivertė deja,
Dangaus tikroji pusė.
...man patiko mintis, ji gili, bet kaip visada mes mėgstame pasikartojimus, jei juos išmetame, pasidaro daug gryniau...man geras, man su mintimi...sėkmės...
Po "kad" nevartojama bendratis. Paprasčiausiai pakeiskite veiksnio laiką ar sakinio konstrukciją.
<...> sustojęs buvo laikas
kada ilsėtis
nebesuranda vietos <...>
ir dar. stenkitės laiko aplinkybę atkelti į sakinio pradžią. žinoma, būna išimčių dėl rimo ir sąskambių, bet tuo piktnaudžiauti neverta.
O kas pasakys , kad ,,karalius nuogas" ? Pasisakantieji turi savo ,,ašutines" ir į dangaus antrąją pusę nesižvalgo. Jam svarbu neteisybę ,,iškišti" už tiesą, ir turėti sau naudą. Apie tai, kad jam kažkas gali mesti pirštinę, nemąsto. Kai pradės atsirasti tokių (metančių pirštines) pradės išbalti ,,neteisybės" nuo baimės.
Gilus jūsų eilėraštis.
Jei supratau,tai kviečiate į dvikovą - tai pirštinę metu(ne įmetu,nes tikiuosi pasiimti),o kuolintojų dėmesiui- pažvelkit į gyvenimą filosofiškai ir neieškokit fizikos vadovėly,kaip pamelžti gaidį.