Jos nešaukia vardu. Neįmanoma pėdom atsekti –
Prašmėžuoja tenai, kur pulsuoja prasmėm vakarai.
Bet užtat jinai gali be perstojo degti, arba tapt šaltu mūru.
Suprasti. Ir išvysti daugiau, – netgi tai, ko sapnuos nematai.
Jai patinka ruduo. Moka žiemą pavasarį piešti –
Išdėlioja kvapus ir žalumą išlieja, nors graso speigai.
Greit įkalbina neviltį plaukt ne su valtim – su burėm.
Ir nutolint krantus. Kad su vėju išsklendusi greitai negrįžtų jinai.
Ji tylesnė už tylą. Net kai smelkiasi baimė netekti,
Kai pro širdgėlos kamštį negali ištrūkti garsai.
Išdidžiai saugo sukauptą turtą, pardavimui ji nieko neturi.
Išdalinti nenori. Dovanos, jei apglėbs tokią pat, kurios laukia seniai.