Dvi savaitės skrydžio link Kolchidės pavertė mane zombiaujančiu paaugliu, kuris pastoviai žaidžia kompiuterinius žaidimus, žinoma, išskyrus tuos atvejus kai miega, valgo ir tuštinasi. Kagi, kaip ten bebūtų, XXVII-ojo amžiaus kompiuteriniai žaidimai tapo pačiu tikriausiu narkotiku, o ir aš pats (nors ir esu aukščiausios klasės specialusis agentas) niekad nepraleidžiu progos papleškint monstrus virtualioje erdvėje.
Mano mažytė kosminė gelda SAGRA – 3K puikiai tenkino mano žmogiškuosius ir gyvuliškuosius (taip mane dažnai pavadina moterys, po kupinos entuziazmo nakties) poreikius. Nesiskundžiu ir agento profesija, jei pasiūlytų rinktis tarp zilionus kredų turinčio turtuolio ir pastovioj įtampoj gyvenančio specialiojo agento, pasirinkčiau pastarojo vaidmenį. Taip!!! Ir padaryčiau tai zilionus kartų...
Keista, kad taip lengvai atsiplėšiau nuo virtualios šaudyklės ir išsikviečiau misijos instruktažą. Žinojau jį atmintinai, bet skaičiau dar kartą, nes poto, saugumumo sumetimais, turėsiu sunaikint atminties matricas.Pagal STO standartus privalau jas dezintegruoti skaidymo kameroje, bet man labiau patinka manasis metodas - “kavamalė plius atviras kosmosas”. Taip, kelintą kart skaitomas instruktažas nebekėlė šiltesnių jausmų...
“Leitenantui Džeisonui Malvikui.Misija AURUM ARIES - 2687 mūsų eros metai, Kovo 19” – Geltonas Ožys - mano neabejotinai tobuloms lotynų kalbos žinioms nėra ribų... “Pirminė užduotis: Iš planetos Valdytojo pavogti dokumentus apie naują taktinį ginklą”. Vėl kažkas apie geltoną ožį... “Antraeilė užduotis: pasinaudojant virusu VENERA...” – uch... koks romantiškas pavadinimas - “...patraukti savo pusėn valdytojo namų dirbtinį intelektą MDJ” – nepanašu, jog darbelis iš sunkiųjų, turint omeny, kad atskrendu kaip asmuo turintis tarpplanetinį diplomato statusą.
*****
Nusileidimas įvyko sklandžiai, kaip pagal pilotavimo vadovėlį, iš esmės, nėr čia ko džiūgaut, man tereikėjo paspausti mygtuką “Nusileidimas”, o visą kitą atliko denio kompiuteris. Apsirengęs vyriausybės parūpintą diplomato kostiumą, o riešą pasidabinęs pačiu geriausiu savo palydovu laikrodžiu-kompiuteriu “Herkules” patraukiau link trapo. Ten manęs jau laukė išsišiepę planetos saugumo tarnybos atstovai. Jų juodi odiniai ploščiai atrodė banaliau nei mano sulaižyta šukuosena, bet ko nepadarysi dėl tradicinių stereotipų. Buvau kruopščiai apieškotas, “laikrodis” ant rankos įtarimų nesukėlė, o ginklų man nereikėjo – treniruotas slaptųjų tarnybų agentas galėdavo lengvai iškaršti kailį planetos imtynių čempionui... Trumpa kelionė link diplomatiškųjų apartamentų nesukėlė didesnio susižavėjimo – vietoj įsivaizduotų žaliuojančių sodų teko pamatyt gryniausios urbanizacijos auką. Visur pilna robotų, žmonės skursta ir jaučiasi pastovi įtampa, Valdytojas tikriausiai pats tironiškiausias tironas iš mano sutikų. Dėkui dievui, nors kambariai buvo pakenčiami, visvien nežadėjau juose ilgiau užsilikt, kad ir kokie jie svetingi bebūtų.
Besigrožėdamas vietinio tualeto subtilybėmis išgirdau beldimą į duris, leiskit atspėsiu, valdininkas nori mane matyt. Kagi, už super tikslų spėjimą buvau mielai palydėtas link jo kabineto. Taip tas šlykštukas mokėjo gerai leisti pinigus, kabinetas buvo didesnis nei mano vasarnamis Ajovos planetoje, ką jau kalbėt apie platinos mozaikas ant sienų... Nieko, turtuoliai irgi verkia - kažkur baisiai girdėta fraze užbaigiau kabineto apžvalgą. Mano ilgą ir dalykišką audienciją nutraukė čiulbantis sekretorės balselis:
- Pone Valdytojau, 4-ajame laukiamajame ST karininkas su svarbiu pranešimu. Tvirtina, kad tai neatidėliotina. Ką jam perduoti?
ST ir magelano debesyse ST – negi slaptosios tarnybos išrišo mano šnipiškąją esybę, bet kaip??? Valdininkas nedvejodamas pasuko prie durų, akyse dar šmėkštelėjo jo ožiška barzdelė. Apsidairiau, kaip ir tikėjausi pas šitą pusdurnį nei vienos stebejimo kameros, turbūt turi iškrypusių pomėgių apie kuriuos neturėtų žinoti netgi patikimi tarnai. Nedvejodamas pasukau prie MDJ valdymo terminalo, nuostabu, net slaptažodžio nereikės spėlioti, valdymas paliktas aktyvus, kažkodėl pradedu visiškai nesistebėt jo labai ribotomis proto galiomis. “Herkules’as” ramia sąžine apdovonojo MDJ savo romantišku virusu, ir dar prieš atsiveriant durims aš jau sėdėjau savo dar nespėjusiame atvėsti krėsle. Tiesa, pro duris įėjo ne valdininkas, o visa krūva ST gorilų, net nemėginau priešintis, kam gadinti šukuoseną naujausios rūšies blasteriais. Buvau švelniai nuvilktas į jo ekselencijos asmeninį kalėjimą, su šiurpu pagalvojau, kad jis beprotiškai primena inkvizijos laikų kankinimų kambarius. Beskaitant “apartamenų” pavadinimą jų metalinės durys staigiai prilėkė prie manęs ir stuktelėjo i galvą, o gal tai aš buvau stumtelėtas į jas? Nesvarbu... labai jau skaudžiai aptemo sąmonė...
*****
Nykios, balkšvai pilkos kameros sienos atrodė tyliai tyčiojasi iš mano beviltiškos padėties. “Herkules’a” atėmė, turbūt ir išardė, tačiau neabejotinai nerado nieko išskyrus įprastas elektroninio laikrodžio detales. Pradėjau vaikščioti ratu rikiuodamas mintis naujam planui. Atrodžiau panašus į žiurkėną narvelyje, į kurį visi žiūrį ir juokiasi. Klaustrofobijos nebijojau, buvau tam parengtas, tačiau žinojimas, jog manęs laukė kažkas baisaus nuteikė nemaloniai. Prisiminiau vaikystėje skaitytą klasiką, priėjau prie durų ir valdingu balsu ištariau “Sezamai, atsiverk!”… Penkias minutes atkabinęs žandikaulį vėpsojau į atsivėrusias duris. PO VELNIŲ!!! Virusas veikia... Atsargiai iškišau galvą ir nužvelgiau koridorių – tuščia, tik be galo daug durų. Žengiau prie tų ant kurių raudonomis raidėmis parašyta “Išėjimas”, net nusistebėjau savo nuovokumu... Durys atsivėrė lyg katik būtų suteptos sviestu. Šalimais į nesuskaičiuojamą galybę monitorių spoksojo kareivis atsakingas už kalinių stebėjimą, pastovėjęs apie pusė minutės supratau, kad ypač idėmiai jis stebi manąją kamerą, kur mano nuostabai, ratais vaikštinėjau aš...
- Ei, bičiuli! – negaliu smogti žmogui iš nugaros.Smūgis “Dža” ir vargšelio akys išlipo iš orbitų, vaizdelis nekoks, tačiau dabar svarbiausia mano kailis. Nuėmiau nuo jo galvos komunikatorių ir tyliai tarsi bijodamas aido ištariau:
- MDJ, ar kanalas švarus?
- Taip, mano mylimasis, Džeisonai – atsakė nuostabus moteriškas balsas. Šiek tiek netekau žado.Virusas išties įspūdingas, reikės pakalbėt su jo kūrėju apie viruso pritaikymą šiuolaikinėms moterims. Greit atsitokėjau ir paprašiau MDJ nupasakot man kelią link pagrindinės mano užduoties “Geltono ožio” ar kaip ten jis...
Judėti buvo beprotiškai lengva, stebėjimo kameroms aš buvau nematomas, durys atsiverdavo dar iki jų nepriėjus, bet užsikirsdavo sargybiniams turėjusiems netyčia pastoti man kelią. Praėjo mažiau nei 15 minučių ir aš jau stovėjau prie seifo tipo durų su užrašu “Ypatingai slaptai”. Nuostabusis balsas įspėjo, kad už durų ketvertas sargybinių, ginkluotų blasteriais. Nelabai dėl to susirūpinau. Žengiau tiesiai pro duris ir pasinaudojęs jų minimalia nuostaba pradėjau kruviną puotą. Nugalėti keturis priešininkus mes mokėjome trečiame agentų rengimo kurse, o jų iš viso dvylika. Jei galėčiau, būtinai pareikščiau užuojautą jų šeimoms.
Lyg ant altoriaus gulėjo auksinis kūbas su išgraviruotu ožiu, tiesa, visgi mano lotynų kalbos žinios netokios jau ir tobulos – tai buvo avinas, nors man tarp jų skirtumas nedidelis, nebent tik tai, kad vieną iš jų žmona labiau apgaudinėja – ragai statesni. Įsimetęs kūbą į kostiumo kišenę bei pasiskolinęs blasterį (sargybiniui jo jau nebeprireiks) patraukiau link savo kosminio laivelio SAGRA. Yra sena patarlė pasakojanti apie kažkokį “pikto pokšto įstatymą”, maždaug kai viskas einasi kuo puikiausiai, turi atsitikti kažkas blogo kad viską sugadintų. Mielasis balselis pranešė, kad ji yra atkirsta nuo pagrindinio terminalo... Leidausi bėgti, kartais paleisdamas energijos iškrovas į ne laiku ir ne vietoj pasirodžiusius sargybinius. Netrukus atsidūriau kosmodromo prieangyje, mano laivą saugojo du neilgam gyvi sargybiniai, po mano taiklių šūvių jie atrodė beveik kaip gyvi, žinoma manęs tai nejaudino, puoliau pro laivelio duris ir žavingai nusišypsojau į mane žvelgiančiam Valdininko blasteriui.
- Mielasis Imperijos agente, gal malonėsite grąžinti tai kas priklauso man? Ar man teks nuplėšti jūsų kojas?
Kilo mintis nusiderėti iki kairės rankos, bet nutariau nepiktnaudžiauti Valdininko mielaširdingumu ir ištiesiau auksinį kūbą... Taip, niekada nepasitikėk moterimis ir bičais su blasteriais, tas šiknius iššovė, iššovė taikliai, tiesiai į mano šarvuotą kostiumą. Skriejau atgal kaip per baudinį spirtas futbolo kamuolys,prieš trendamasis į sieną spėjau iššauti atgal. Pajutau kaip mane apleidžia sąmonė. Paskutiniai ką pamenu buvo kibirkščiuojantis kūbas, startuojantis laivas link STO štabo ir mirštančio Valdininko keiksmų virtinė vadinanti mane ilgaausiu arkliškos padermės gyvūnu.
*****
Prabudau nuo jūros ošimo, keista, apėmė baisi nostalgija, gal dar nereikėtų prabusti iš tokio saldaus sapno... Visgi pramerkiau akis, iš tikrųjų – aplinkui pati mėlyniausia jūra... KOKIA DAR BL... JŪRA??? Aš turėčiau būti savo SARGA – 3K arba mažų mažiausiai negyvas... Bepročio akimis žvalgiausi aplinkui. Į mane,beje labai panašiu žvilgsniu, žvelgė primityviais ginklais ir šarvais pasidabinusių barbarų gauja. Nežinojau ar pradėt isteriškai juoktis ar verkti, kai išgirdau MDJ balsą:
- Kas tu toks? Kokie burtai tave atgabeno į Argą?
Nesunkiai įsivaizdavau ką jaučia į krantą išmestas karosas, žiopčiojau lygiai taip pat:
- Koks Argas? Kokie burtai? Iš vis iš kokio jūs karnavalo??? – mintyse buvo visiškas chaosas, dar ir Valdininko pavaišinti pietūs bandė išlįsti netradiciniu būdu, matyt prasidėjo jūros liga. Grubus vyriškas balsas įsakmiai ištarė:
- Medėja, šitas burtininkas pagrobė mūsų vadą, sukaustykime jį plieno grandinėmis ir tegul rytoj auštant jis bus nuteistas prie Aukso Vilnos.
- Tu teisus, Mopai. Tebūnie kaip tu sakai... rytoj jis bus teisiamas.
Va štai dabar pradėjau isteriškai juoktis...
*****
Triumo sienos, be abejo atrodė geriau nei Valdininko kalėjimas... Viskas pradėjo stotis į vietas... Jei ryt pavyks išsisukt, turėsiu begales laiko bandymams suremontuoti transdimensinę laiko mašiną, idiotiško auksinio kūbo pavidale... Įdomu, jei visos kvailos aplinkybės būtų kitokios, gal bučiau nusviestas į XX amžiaus seksualinę revoliucija? O dar įdomiau - ką dabar veikia Jasonas ir ar madingai jis atrodys apsirengęs marškinius ilgomis, baltomis rankovėmis...
P.S.
Labai sorry, kad yra klaidų - word'o gramma check'as neveikia, rašau naktį, o kavos aparate kažkokios atminties matricos plaukioja... :)