Balandžio lietus

Pro lyjančius langus į dangų
balandis augina viltis.
Svogūnų laiškai ant palangių.
Atrodo išlįs pro grindis

ūgliai, šviežias daigas, net sraigė
ir dauginsis mano mansardoj,
vyniosis ant lietvamzdžių, kraigo,
dangaus ir tylaus mano vardo.

O lietūs vis lyja ir lyja
į stoglangio melsvą molbertą,
mansardoj mergaitė pelija...
– ateiki manęs atsigerti.

Ir teka lyg rėtiniais indais
arterijom žalias lietus.
Ar ji vien tik ilgesiu minta?
Vien ašarom plauna skliautus?

– Apaugau palėpės pelėsiu...
...Ir aidi šventu naivumu
pro orlaidės tinklą: – Mylėsiu...
Mergaitė iš mano namų.