pasmerktasis

aš sėdžiu
stoviu
sėdžiu

parketo girgždesys
man nepaliauja gręžęs tarp ausų
trys dienos liko
iki vientisos skylės

no flash tik spartina
anųjų grąžtų darbą
tad liko
dvi su puse

pažįstu jau kiekvieną
paveikslo colį
kiekvieną bangą potėpių
geriau nei mylimosios odą

o spalvos gniaužia man akis
ir veltui mirksiu –
blakstienos nesulaiko –
jau nepajėgios jos
tos upės degančios stabdyt

tuojau aš būsiu neregys
su tuneliu galvoj

o iki tol
no flash
no flash