Ach...Tas Sniegas.

Užgriuvo, išsitiesė Sniegas.
Toks šaltas, nėkart nemylėtas
Atrodė, kad pakeitė vietą
Ir miškas, ir pieva gėlėta.

O Laikas sustojo miške,
Pusnų daug ir jis nepaėjo.
Tas vargšas papuolė tuomet
Į spąstus, kuriuos pats padėjo.

Štai dienos pavirto naktim,
Kai Saulė įkrito į pusnį.
Tyla sugalvojo įslinkt,
O Vėjas – nestabdomai pūsti.

Atėjo diena ypatinga,
Kai pučiantis Vėjas užspringo.
Nustebo tas miško veikėjas:
Kažkas į jo valdą užėjo ...

Už Laiką  -jis-  ėjo  greičiau,
Nematė nė limpančio Sniego.
Nors baisiai skubėjo, tačiau
-jį-  stabdė gilėjančios pėdos.

Prišalęs prie  -jo-  nugaros
Lingavo sunkus nešulys.....
Prie eglės aukštos ir siauros
Ant žemės išsitiesė  -jis-

Ir Vėjas šiaurus sužvėrėjo,
O pušys paklausė: “Už ką???”
Nuo jų kristi Sniegas pradėjo.
Iš maišo išlindo.........
..................................ranka.

Paspyrė, įgrūdo į maišą
(ją lietė tik kietas veltinis).
Pašoko išgąsdintas Laikas.
Jo ašaros tirpo. Ledinės...

O žemę vėl apdengė Sniegas.
Nugrimzdo, pasislėpė pėdos.
Nelaukiant šie metai prabėgo:
Jau greitai ateina Kalėdos.