laiškas

Tavo siela nuostabi. Nieko gražesnio nesu mačiusi.
Balti žiedlapiai leidžiasi ant šaltinio. Šaltinis šulinio dugne. Matyt pataikė iškasti ant gyslos. Jie leidžiasi ir padaro dangų tenai ir jis žiūri į mane žvaigždėmis, mažutėlyčiais naujais žvaigždynais, tolimais ir nepažįstamais. Jeigu pasilenkčiau, gyvenčiau ten, vienoje iš neatrastų žvaigždžių, kurių neįmanoma atrasti, nes jos ne tame danguje.

Dabar aplinkui ir ... viduje raudoni žiedlapiai. Vėl jaučiu juos, atpažįstu, tai tie – tikrieji. Turbūt greitai perdegs, kad šitaip. Pirmą kartą noriu, kad perdegtų, kad greičiau. Nes nebesitikėjau šito su tavimi. Ypač dabar, kai taip ramiai tolau, staiga pasidarei per arti. Ir ten, šulinio dugne, tarp žvaigždynų skraido tavo galva ir čia, kur laksto raudoni žiedlapiai, jaučiu jos alsavimą.

Viskas susikeitė – dangus persikėlė ten, o liepsna pakilo čia. Dabar tavo galva nardo tarp baltų žiedlapių, o žemėje žydi aguonos. Jos greitai perdega, guodžiuosi tuo dabar, kai rašau šitą laišką ir lygiai tokioje pat migloje skendi kambarys, kaip kad baltas altorius šventoje žemėje, kaip šventas kunigas nors ir nešventoje, kaip karstas ir gulintysis jame, kai pirmą kartą pamačiau šitą reiškinį, o gal... kai išmokau jį išsikviesti..?

Vėjas nešioja žiedlapius..., aš tik per daug išgėriau arbatos, - sakau sau. Per dieną du puodelius žaliosios ir dabar tie lapeliai... dar skaitau ne tą knygą ir rašau, ko iš viso niekada nereikia daryti... todėl jie ir skraido. Rytoj atsibus Kita ir viskas bus perdegę (kaip keista šito norėti), jinai išluos žiedlapius, užsivilks savo naująjį rūbą, kuris bus baltas kaip niekad, daug baltesnis už tą, su kuriuo gimiau, atsisės ir parašys:

„kokia graži tavo siela. Ji nuostabi, vieną naktį ją sapnavau. Tada, kai jau maniau, kad niekada, kai galutinai supratau, kokia juoda tavo siela ir kad galiu tolti laimingai ir be skausmo. Tą naktį sapnavau ją – ji buvo baltesnė už sniegą ir žiedlapius, už žvaigždes danguje ir šitą popieriaus lapą, tik... ji buvo labai alkana, turbūt alkana, nes tokio drebulio nepamiršiu visą gyvenimą. Tada ir supratau, kad ją myliu ir visada prisiminsiu tą jos susapnuotąjį baltumą, net kai užges raudonieji žiedlapiai, nes tada, kai ją pamačiau, atsigręžiau į tave ir išvydau nuostabiai gražų, nes jos akimis į tave pažiūrėjau. “