Narvelyje

Židiny jaukiai spragsi malkos-
Lokio kailis purus ir šiltas,
O pro langą pavydžiai žvalgos
Rudeninis lietus nuviltas.

Lengvą muziką šviesos supa,
Šokinėja lubom ir sienom.
Neviltis ant kailio suklupo,
Palydėjus beprasmę dieną.

Net auksiniam narve paukšteliui,
Uždarytam nyku, negera.
Daug smagiau ant liaunų šakelių
Šokinėti net lietui šnarant.

Tad, lietau, nevėpsok pro langą -
Tegu krištolas šukėm byra.
Dovanosiu tau kailį brangų,
Bent už vieną ašarą tyrą.