Skaidula (II)

4.


Ji studijavo grafinį dizainą. Pati nežinojo tiksliai, kam jai to reikia ir kas iš to bus. Vikos mėgiamiausias užsiėmimas buvo piešti paveikslus pagal kompiuteriu pasigamintą eskizą. Pastarąjį kruopščiai surinkdavo iš peizažų, žmonių nuotraukų, miestų fragmentų – viso ko, ką buvo galima pritaikyti tuo metu šovusiai idėjai. Gautą vaizdą kompiuteris nesunkiai perkeldavo ant paruoštos drobės nedideliu projektoriumi, kur imdavo tepti aliejinius dažus, sluoksnis po sluoksnio. Darbas būdavo velniškai ilgas. Vika žinojo, kad būtent kompiuterio dėka jos paveikslai tampa tokie sudėtingi ir tikslūs. Jeigu tektų viską išgalvoti rankiniu būdu, ji jau būtų mirusi iš bado.
Studijavo – tai būtų per daug paprastas apibūdinimas tam, ką  mergina veikė universitete. Vika studijavo tik tai, kas jai buvo iš tiesų įdomu, o į visa kita tiesiog nekreipė dėmesio. Prisivertė šiek tiek pakentėti ekonomikos paskaitose, truputį pasiklausė verslo psichologijos, tačiau egzaminus ignoravo, laiką skirdama grafikai ir tapymui. Per savaitę suspėdavo užbaigti vieną paveikslą - devyniasdešimties centimetrų pločio, penkiasdešimties aukščio.
Tada palikdavo paveikslą džiūti ir imdavosi praeitos savaitės darbo, jau pakankamai išdžiūvusio ir pasiruošusio kelionei. Atsargiai suvyniodavo, aprišdavo virvele ir nešdavo į mažytę galeriją, kurios savininkė Viką pakankamai gerai pažinojo. Netgi buvo paskyrusi jai nedidelį kampelį, kur tilpo trys, vienas virš kito sukabinti paveikslai. Kiekvieną kartą ten apsilankiusi, Vika nužvelgdavo savo kampą ir įsitikindavo, kad yra atsiradusi viena arba dvi laisvos vietos. Dar niekada neregėjo, kad būtų tuščios visos trys. Paveikslai kainavo nemažus pinigus, pirkdavo juos gan retai. Dalį honoraro pasiimdavo galerijos savininkė, Vikai atitekdavo kruopščiai apskaičiuotas uždarbis, kurio pakako buto nuomai apmokėti, tapybos priemonėms ir dar kažkiek pragyvenimui. Kartais nutikdavo taip, kad per savaitę nenupirkdavo nė vieno darbo. Visos trys jos vietos galerijoje būdavo užimtos, o naujasis paveikslas turėdavo laukti savo valandos sandėliuke. Vika žinojo, kad niekas nepirks paveikslo, kuris nėra eksponuojamas. Ir kad visos trys užimtos vietos pačios savaime nepapildys jos piniginės. Tokiu atveju išeitis buvo paprasta – nešti paveikslą į kitą vietą, kur ji neturėjo jokių lengvatų. Tekdavo sutikti su didesniais nuostoliais. Tačiau netgi tai buvo geriau nei visai negauti pinigų. Vika puikiai žinojo, kaip atrodo gyvenimas be pajamų. Motinai nepaskambinsi ir nepaprašysi pagalbos – ji sau ramiausiai dienas leidžia psichiatrinėje, sugraužusi smegenis narkotikais. Tėvo seniausiai nebėra gyvo, o kreiptis į gimines neleidžia išdidumas. Arba tu dirbi kaip išmanai, arba sėdi ir gailiesi savęs. Antrasis variantas garantavo tik alkį ir beprasmišką pyktį. Vika neturėjo laiko savęs gailėtis.

Universitete tikra studentė ji buvo gal tik pirmus metus. Netgi gavo stipendiją, kol nepradėjo ignoruoti visų be išimties egzaminų. Jie Vikos tiesiog nedomino, kaip ir diplomas. Laikė jį spalvotu popierėliu, kuriam skiriama per daug brangaus laiko. Todėl visai nenuostabu, kad po pirmų egzaminų ja susidomėjo ir vieną dieną mergina išvydo savo pavardę sąrašuose tų, kuriems grėsė rimtas pokalbis dėl tolimesnių mokslų.
Susitikusi su kuratoriumi ji tik stovėjo ir klausėsi, beveik netardama nė žodžio. O ką galėjo pasakyti? Kad jos visiškai nedomina kai kurie dalykai, kurių ji nelankanti? Taip,  nedomino. Ir egzaminai taip pat.
Tai, ką norėjo žinoti, Vika ir taip žinojo. Ir skubėjo pritaikyti tas žinias savo kuriamuose paveiksluose. Išbandė kelias skirtingas tapybos technikas, vėliau atmetė nepatinkančias ir ėmė tobulinti tą vienintelę, kuria dirbti sekėsi geriausiai. Ta proga ir studijos susitraukė iki minimalaus kiekio paskaitų.
Žinoma, kuratorius jos pasiteisinimus greičiausiai būtų interpretavęs savaip. Mergina neketino su juo ginčytis.

Netruku po minėtojo pokalbio jai pranešė, kad Vika pervedama į mokamą vietą. Jai pratęsė sesiją, kad galėtų susitvarkyti visus pramiegotus egzaminus. Tačiau Vikai tai tebuvo tušti žodžiai. Ji vis dar vaikščiojo kur norėjo ir kada norėjo. O kai pamatė, kiek jai reikės susimokėti už tolesnes studijas, neprašoma nuėjo pas kuratorių ir pareiškė, kad neturinti tokių pinigų. Greičiausiai ir niekada neturės. Ne, skolon iš banko neims. Ir ne – egzaminų perlaikyti nesiruošianti.
Štai tada kuratoriaus nervai nebeišlaikė ir jiedu apsižodžiavo, o netrukus jos pavardė buvo išbraukta iš sąrašų. Tuo visa studentės istorija ir turėjo užsibaigti.

Visgi mergina neketino pasiduoti. Taip, ją išmetė, tačiau prie universiteto durų juk nestovi apsauga, tikrinanti studentų pažymėjimus. Teoriškai, į paskaitas galėjo patekti kas tik nori. Ji tai ir išbandė – atėjo kitą dieną lyg niekur nieko ir dvi valandas prasėdėjo anglų kalbos bei psichologijos paskaitose. Dėstytojai nekreipė į ją dėmesio. Anglų kalbos mokytojas netgi uždavė klausimą, ji teisingai atsakė.
Nieko nepasakė ir kiti, kurių paskaitose tykiai prakiūtojo, žymėdamasi į knygelę dominančius dalykus. Dėstytojams buvo vis vien, kas sėdi auditorijose. Tiktai jos draugė Kristina gerokai nustebo, po kiek laiko sužinojusi, kad Vikos oficialiai nebėra universiteto gyvenime. Kad ši virto kažkuo panašiu į šešėlį, kurio niekas nepastebi. Abi kažkuriuo metu netgi susikivirčijo dėl tokio Vikos požiūrio į mokslą, tačiau draugystė dėl to nenutrūko.
O vėliau Kristina tiesiog priprato ir netgi ėmė pavyduliauti draugei tokio atsainaus požiūrio. Kuomet vykdavo seminarai, laboratoriniai darbai arba egzaminai – Vika dirbdavo namie dėl nieko nesirūpindama, išskyrus savo paveikslus. Žinojo, kad atėjusią atlikti laboratorinių darbų ją susyk pastebės. Neketino rizikuoti. Galvojo eisianti į paskaitas patyliukais tol, kol ją pradės vaikyti jėga.
Sprendžiant iš dėstytojų budrumo, taip nutikti turėjo dar negreit.
Galbūt ir niekada.

---

Pirmą kartą išvydusi Darijų, ji sutriko. Kalbėjosi su Kristina apie nuotraukas, kurių ši buvo prifotografavusi Šveicarijoje, kai pajuto svetimą žvilgsnį. Jausmas buvo labai stiprus, o ir akis tereikėjo pakreipti vos vos – nepažįstamasis stovėjo Kristinai už nugaros. Šviesiaplaukis vaikinas spigino ją akimis. Ir dar taip intensyviai, kad imk ir prasmek skradžiai.
Vika užsikirto per pusę žodžio, „užkalbinta“ nepažįstamojo žvilgsnio. Jo veidas buvo kažkoks keistas. Ne bjaurus, tiesiog su juo, rodės, buvo ne viskas gerai.
Supratusi, kad jau nebedalyvauja pokalbyje, grįžtelėjo ir Kristina.

Akimirkai žybtelėjo ryški šviesa – tai fotoaparato blykstė nušvietė koridorių. To visiškai pakako įžiūrėti du randus dešiniajame vaikino skruoste. Taip pat ir akių spalvą - šios buvo šviesiai pilkos. Ir beveik be išraiškos – tiesiog dvi didelės akys, įdėmiai žiūrinčios į ją.
Neišlaikiusi žvilgsnio, Vika dirstelėjo į nustebusią Kristiną. Vaikinas vis dar neketino liautis spoksojęs ir ji pajuto lengvą susierzinimą. Įsimylėjo? O gal su kuo sumaišė? Tartų bent žodį, užuot šitaip akis ganęs...
- Ko nors norėjote? – pirma neištvėrė Vika.
Išvydo trumpai šmėstelėjusį sutrikimą nepažįstamojo veide.
- O jūs manęs nepažinote? – paklausė jis.
- Ne.
Susierzinimas šiek tiek prislopo. Be abejo, Vika jį prisiminė. Pastebėdavo besitrinantį koridoriuose. Niekada su juo nesisveikino, niekada nė žodeliu nepersimetė. Tiesiog nebuvo priežasčių jį „pažinti“. Jis tik dar vienas studentas. Vienas iš daugybės.
Pagaliau vyrukas nuleido akis ir, regis, jau ketino eiti šalin. Jeigu ir buvo nusivylęs, to neparodė.
- Ar jūs turite dvynę seserį? – staiga vėl nudiegė ją veriančiu žvilgsniu.
Nejaugi jo nemokino, kad šitaip spoksoti nemandagu?..
- Ne, - skubiai atsakė Vika. Pati nusistebėjo neišrėžusi „o koks tavo reikalas? “.
- Atsiprašau, - burbtelėjo jis ir tuojau pat įsimaišė tarp kitų studentų, pagaliau palikdamas ją ramybėje.

- Man jis panašus į žudiką maniaką, - tyliai pasakė Kristina. – Su jo galva tikrai kažkas negerai.
- Jo veidas buvo sužalotas...
- Koks skirtumas? Aš apie tai, kas dedasi jo galvoje. Nereikia net būti eksperte, kad nustatytum diagnozę.
- Pasisekė, kad tu esi čia, - nusijuokė juodaplaukė.
- Tai jau tikrai, - visai rimtai patvirtino Kristina.
Vika pajuto, kad judviejų pokalbis išseko, tarsi nepažįstamojo pasirodymas būtų padėjęs tašką. Ji paklausė, kaip draugei sekasi su jos vaikinu. Išklausė trumpą ataskaitą net nepajusdama, kaip dalykinis pokalbis virsta kasdieniškai banaliu. Klausydamasi Kristinos balso mintimis pasinėrė į netolimą ateitį, kai sugrįš namo ir pavakarieniavusi sės dirbti prie kompiuterio. Daugybė įvairiausių surinktų nuotraukų turėjo virsti dar vienu eskizu. Ji jau buvo sugalvojusi temą.
- Atšiprašau, - staiga pažadino kažkieno šveplai pratarti žodžiai. Vika nustebusi dėbtelėjo į neįprastai aukštą studentą, netikėtai atsidūrusį tarp jos ir Kristinos. Ilgšis žiūrėjo tiesiai į ją. – Panele, mano vardaš Juštas, malonu. Labai atsiprašau už trukdymą, norėčiau jumš užduoti vieną... na, tokį keištą klaušimą. Jūs mokate škaityti mintiš?
- Mintis, – aidu pakartojo Vika, šiek tiek užtrukusi išversti šveplus žodžius į normalią kalbą. – Skaityti?
Baisiausiai nustebusi ji dirstelėjo į Kristiną, lyg ieškodama paramos.
- Taip, mintiš. Ar jūs vakaraiš štovite prie lango vienaiš naktiniaiš ir skaitote študentų mintiš?
Absurdiškas klausimas Viką privertė nusijuokti.
- Ar čia toks naujoviškas panų kabinimo būdas?
- Ne, aš tikrai nenoriu jūšų pakabinti, dievaži, - ištiesė delnus ilgšis. – Aš net neklaušiu jūšų vardo. Tik noriu žinoti tiešą. Ar skaitote mintiš?
- Ne, nekaitau aš minčių, - juokėsi Vika. – Tuo labiau vakarais ir prie lango. Dievaži, neskaitau.
- Ačiū, - padėkojo Justas. – Tiek ir norėjau. Višo gero.
Vika, vis dar nenustodama juoktis, dirstelėjo į draugę. Ši irgi juokėsi.
- Kažkokia užburta diena, - pratarė juodaplaukė. – Man atrodo, kažkas aplink mane vyksta, tik dar nežinau, kas. Vienas spokso lyg užkerėtas, kitas klausinėja absurdų... Kada sulauksime trečio?
- Ai, nesakyk, čia buvo geras, - niekaip neketino liautis kikenusi Kristina.

Trečias taip ir nepasirodė. Abi draugės praleido valandą auditorijoje, kur jaunas, simpatiškas vyras kalbėjo apie verslo psichologiją. Paskaita Vikai pasirodė nuobodi ir beveik nenaudinga. Užsirašė vos kelias įdomesnes mintis, papildydama savo pačios pastabomis. Kai pritrūkdavo minčių, susimąstydavo apie du keistuolius, ištikusius ją koridoriuje. Milžinas, pasivadinęs „Juštu“, be abejonės, paliko neblogą įspūdį, nors ir klausinėjo absurdiškų dalykų. O štai nemandagiai spoksojęs vyrukas privertė sunerimti. Galbūt nerimą dar pakurstė Kristina, pakrikštydama jį žudiku maniaku. Nors iš balso nepasakytum, kad yra toks.
O jeigu?...
Kad ir kaip ten būtų, daugiau nei vieno, nei kito nesusitiko tą dieną. Pasibaigus paskaitai, Vika įvertino likusį laiką ir nusprendė, kad šiandien gana. Metas namo.

Grįžusi į savo nediduką dviejų kambarių butą, ji papietavo ir po to kelias valandas prasėdėjo prie kompiuterio, karpydama ir derindama įvairias nuotraukas, žaisdama su spalvomis, nervingai spaudydama tą pačią klavišų kombinaciją, kuri sugrąžindavo darbą į ankstesnį būvį. Vis kas nors neįtiko, kažkas nuolat atrodė negerai.
Kuomet pabodo nervuotis, ji padarė trumpą pertrauką ir išsivirė mėtų arbatos. Ketino susimeistrauti kokį nors sumuštinį, tačiau šaldytuvas pasirodė nuobodžiai tuščias. Kiek pasvarsčiusi, Vika skubiai persirengė, išjungė kompiuterį ir patraukė į antrą pagal artumą prekybos centrą. Arčiausiai jos namų buvęs neįtiko savo dydžiu. Ten nuolatos buvo pilna žmonių ir beveik visą laiką trūko krepšių pirkiniams. O praėjimas prie kasos toks siauras, kad net tuščiomis išeiti sunkoka neaprėktai. Ne, Vika mieliau traukė į kiek toliau pastatytą padorų prekybos centrą, kuriame buvo kiek nori vietos ir galėjai nesibaiminti spūsčių. O retsykiais, kada pasijusdavo labai turtinga, pasivaikščiodavo po specializuotas parduotuvėles, kur kainos buvo didesnės, tačiau ir maisto kokybė nepalyginamai geresnė. Ten ir pardavėjai kalbėdavosi su ja daug maloniau, retsykiais netgi pavykdavo pabendrauti kokia nors neįmantria tema.
Prekybos centre blaškėsi neilgai. Jos mėgiamiausių sąraše buvo vos keturi patiekalai, trims iš jų produktų dar turėjo. Įsimetė pakelį itališkų makaronų, didelę svogūno galvą, priekabiai išsirinko batoną, nors šio sudėtis Vikai visai nepatiko. Ir tik pieno produktų skyriuje užtruko prie sūrių, žiūrėdama į juos ir stebėdamasi, ko jai čia prisireikė. Sūrius pirko retai, valgė dar rečiau. Nusipirktas gabalėlis suspėdavo virsti akmeniu, kad ir koks mažas bebūtų.
Galop įsimetė į krepšelį „feta“ sūrio pakelį. Dar nebuvo tokio ragavusi, kaina irgi nepasirodė stebuklinga. Kiek pasvarsčiusi grįžo į daržovių skyrių ir pačiupo kelis mažesnius pomidorus. Sumokėjusi už viską beveik šešiolika litų, patraukė namo. Dangus jau niaukėsi, žadėdamas neramią naktį. Lauke tebebuvo karšta ir tvanku. Marškinėliai bei džinsai atrodė nuolat priprakaituoti ir nemaloniai sunkūs, taip ir norėjosi viską mesti šalin.

Kuomet grįžo namo, laikrodis rodė devintą vakaro, o mėtų arbata jau buvo ataušusi. Vika pasidarė kelis sumuštinius su feta sūriu ir svogūno griežinėliais (kombinacija jai pasirodė visai maloni), užtraukė užuolaidas, nusimetė visus rūbus ir grįžo prie nebaigto darbo.
Protas dirbo vangiai, ji nejautė jokio malonumo dėliodama vaizdus. Pasikankinusi gal pusvalandį, nusprendė atidėti viską rytui. Galbūt neišsimiegojo, gal šiaip dieną patyrė per daug įtampos – tiksliai nežinojo. Panaršiusi dešimt minučių po tinklą, išjungė kompiuterį ir nuėjo į dušą. Kiek pastovėjo po ledine srove, kol pasijuto pakankamai sužvarbusi. Tada užsuko vandenį ir dešimt minučių sausino plaukus, leisdama kūnui nudžiūti savaime. Patikrino telefoną, ar nepraleido kokių nors svarbių skambučių ir šmurkštelėjo po antklode.
Užmigo vos sumerkusi akis.


Vika stovi savo kambaryje, kuris kartu lyg ir ne jos kambarys. Trūksta kai kurių baldų, o vietoje vieno lango sienoje žioji du. Spinta kampe, prie durų gerokai aukštesnė ir gerokai pasenusio medžio, pagaminta greičiausiai praėjusio šimtmečio viduryje. Gelsvai švyti šviestuvas palubėje, tačiau jo šviesa tokia nyki, kad, regis, nė kiek neprisideda prie kambario apšvietimo. Čia viskas tarsi nyra iš tamsos, lyg tamsa nebūtų tamsa, o natūralus, menkas švytėjimas, nepaliekantis gilių šešėlių. Vika markstosi, linguodama nuo vienos kojos ant kitos, kol galop jos pačios nuneša ją į darbo kambarį.
Kompiuteris dingęs, jo niekur nematyti, o toje vietoje stovi molbertas su nebaigtu darbu. Net ir neišbaigtame ji įžiūri pakankamai sudėtingą kompoziciją, kokios dar nebuvo sugalvojusi. Kažkokio seno miesto gatvė, kylanti aukštyn į kalvą. Mergina gelsva suknia šokinėja per žėrinčias balas lyjant sidabriniam lietui. Viskas tepama aukso atspalviais, derinant peršviestumą su giliais šešėliais.
Šalia molberto stovi didelis veidrodis masyviais rėmais. Jis vienintelis liko savo vietoje, atspindėdamas gelsvai švytintį Vikos kūną. Ir dar kažką, sujudantį jai už nugaros.
Mergina nenustemba ir neišsigąsta, kai jos liemenį apglėbia tvirtos rankos. Tarsi tikisi, kad taip ir nutiks, nepaisant to, kad visą laiką čia gyveno viena.
- Tu... – tyliai šnabžda balsas, – pagaliau atėjai.
Ji mato veidą šalia savojo, pažymėtą randu dešiniajame skruoste. Jis atrodo keistai artimas, netgi laukiamas ir geidžiamas. Akys stebi jos atspindį veidrodyje, godžiai nužiūrinėdamos nuogą kūną. Vika nejučia suvokia, kas tuoj įvyks ir ją apima svaiginantis palengvėjimas. Užsimerkia, pajusdama malonų virpulį kažkur giliai kūne, kai jo lūpos paliečia kaklą ir ima godžiai bučiuoti, kildamos prie ausies. Tik mirksniui pramerkusi akis ji pamato veidrodyje paveikslą. Erotišką, švytintį aukso atspalviais. Vietomis gerokai peršviestą, o vietomis – giliuose šešėliuose, tarsi ten būtų kažkokia paslaptis.
Tada gerai pažįstamas nepažįstamasis ją paguldo ant kilimo ir Vika ištiesia rankas, kad susikibtų pirštais su jo pirštais. Užmerkdama akis jaučia jo liežuvį, vinguriuojantį tarp krūtų, keliaujantį žemyn...

Kuomet atsimerkia, vyro  jau nebėra. Vika nežino, kiek laiko praėjo, ji tik jaučia beišsivadėjantį orgazmą ir šiltą kilimą po nugara. Kambarys tuščias, o paveikslo nebėra, jis išneštas. Galbūt parduotas. Toje vietoje paruošta nauja drobė, o šalia molberto padėtas popieriaus lapas su kruopščiai išvedžiotu eskizu. Nuoga mergina, alpstanti vyro glėbyje. Aukso atspindžiai, peršvietimai, paslaptingi šešėliai...
Ji padeda eskizą į vietą ir eina prie veidrodžio. Jame mato tik save, jokio vyro randuotu skruostu. Palengva artinasi prie stiklo, kol visą vaizdą užgožia atsispindinčios Vikos akys. Stiklas maloniai šiltas, teka tarp pirštų praleisdamas į save. Vika užsimerkia, jos atspindys taip pat. Tada ji žengia į priekį. Visai nesvarbu, kur nueis – ten saugu. Viskas mintinai pažįstama, visur jau buvusi.
Stiklas susiveria jai už nugaros, tuščio kambario atspindys išsilygina.

Vika kurį laiką stovi tamsoje, apsnūdusi ir pavargusi. Tada išeina pro duris į miegamąjį ir gulasi į lovą. Užsitraukia antklodę iki smakro ir susiriečia po ja, prisitraukdama kelius.
Tada užmiega mirtinai tamsiu miegu, kuriame nėra jokių sapnų.


Pabudusi Vika kurį laiką nejudėjo, stengdamasi neišbaidyti keisto sapno likučių. Ne viską prisiminė, tačiau dviejų paveikslų motyvai dar tebebuvo įsirėžę į atmintį. Ramiai pagulėjo, mintyse atkurdama kiekvieną matytą detalę. Du aukso spalvos paveikslai. Viename mergina, šokinėjanti lietuje per balas. Kitame – ji pati, apkabinta nepažįstamo vyro su randu...
Vika krūptelėjo ir atsisėdo. Ne toks jau nepažįstamas – matė jį universitete, jis ją klausinėjo, spoksodamas labai nemandagiu žvilgsniu. Be abejo, tai tas pats vaikis. Bent jau TAS PATS RANDAS.
Ji netikėjo pranašiškais sapnais. Netgi netikėjo sielos egzistavimu. Visa tai pramanas, moksliškai įrodyti neįmanoma, vadinasi, neverta nė tikėti. O sapnas – tai tik pervargusios smegenys dirba savo darbą, išvalo toksinus, susikaupusius per dieną. Susitvarko atmintį, kad vėliau Vika, galėtų iš naujo ja naudotis, dirbdama savo darbą. Tobula biologinė mašina ir jokios mistikos. Tiktai retsykiais taip pasitaiko, kad perrikiuojami atsiminimai netikėtais rakursais susipina tarpusavyje, išgaudami fantasmagoriškus vaizdus. Pavyzdžiui, kad ir tas vaikis iš universiteto su randu, dulkinantis ją ant grindų priešais molbertą...
Vika prasikrapštė akis ir pakilo ieškoti išmėtytų drabužių. Suradusi marškinėlius susiraukė, užuodusi įsigėrusio prakaito kvapą. Regis, pats laikas dieną paskirti skalbimui.

---

Prie auditorijos durų besibūriuojantys studentai tarpusavyje kalbėjosi pakankamai tyliai ir tik dėl jų gausos koridoriuje nuolat gaudė žemas, jau įprastas šurmulys, tarsi bičių avilyje pavasarį. Vika pastebėjo Kristiną, įsikūrusią tamsiame kampe, kur koridorius suko į dešinę. Draugė glaustėsi nugara prie vėsios sienos ir jau nedaug trūko, kad būtų prisiglaudusi prie jos krūtine – po vidurdienio nuo karščio negelbėjo net ir šešėliai.
- Na ir pavasaris... – atsiduso Kristina. – Įsivaizduoju, kas bus vasarą.
Smalsiai pažvelgė į besirausiančią kuprinėje Viką.
- Tai nusprendei ir į neįdomias paskaitas ateiti?
- Štai, pažiūrėk, - neatsakė Vika, ištiesdama draugei du popieriaus lapus. Du eskizus, kuriuos paskubomis nupiešė šįryt, dar prieš įjungdama skalbimo mašiną.
- Kas čia? Būsimi paveikslai?
- Aha. Ką manai?
Kristina apžiūrėjo mergaitę, šokinėjančią per balas. Darbas buvo nespalvotas, tik kampe sužymėti spalvų sutrumpinimai, kuriais šiek tiek galėjo pakankinti vaizduotę. Sukeitusi lapus vietomis, prikando lūpą.
- Kas ji? – parodė į nuogą merginą, apglėbtą neryškaus vyro silueto.
Vika abejingai trūktelėjo pečiais, neketindama gilintis į smulkmenas.
- Save piešei? – įsmeigė akis į draugę Kristina. Tada šyptelėjo, išvydusi reakciją. – Prieš veidrodį, ar ne?
- Tai ką manai? – nesileido į smulkmenas ši.
- Norėčiau pamatyti juos nutapytus, - linktelėjo Kristina, grąžindama eskizus. – O kodėl ne kompiuteriu?
- Aš juos susapnavau, - burbtelėjo Vika. – Neturėjau laiko kompiuteriu maketuoti, kad nepamirščiau. Klausyk, man reikia, kad tu juos nuskenuotum ir atsiųstum man į paštą. Šiandien. Sugebėsi?
- Greičiausiai, - kiek pagalvojusi sutiko draugė. – Tu dėl to ir atėjai čionai?
- Šiandien man skalbimo diena, - Vika vėl ištiesė eskizus Kristinai. – Į paskaitas ateisiu pirmadienį po pietų.
- Aha, kurgi ne...
Jos atsisveikino, Kristina palydėjo draugę apmaudžiu žvilgsniu. Truputį pyko, tačiau ne ant Vikos – ant savęs. Už tai, kad taip ir nepasiryžo susitvarkyti gyvenimo, kaip tą padarė draugė. Studijavo teturėdama viltį, kad gavusi diplomą kažkur įsidarbins. Kur – net neįsivaizdavo. Tuo tarpu Vika nesuko sau galvos panašiais niekais – ji gyveno čia ir dabar, studijas pajungdama tik kaip pagalbinę priemonę kvalifikacijai kelti. Kristina ir žavėjosi jos padėtimi, ir pavydėjo, tačiau pati nė nekrustelėjo iš vietos.
Pažvelgė į rankose laikomus eskizus.
„Susapnavai... “ – mintyse pakartojo, nužvelgdama erotišką turinį. – „Kad man tokie sapnuotųsi... “


Užsisvajojusi ir beveik nepastebėdama aplink ją esančių žmonių, Vika pastūmė laukujas duris ir išėjo iš universiteto. Į veidą tvoskė popietės kaitra, sumišusi su automobilių išmetamomis dujomis, dulkėmis ir silpnu cigarečių tvaiku.
Pasiekusi laiptų apačią staiga pajuto prisilietimą prie peties ir išsigandusi atsisuko. Niekas jos nešaukė vardu, niekas nesistengė atkreipti dėmesio, o dabar prieš ją stovi šviesiaplaukis vaikinas ir jai šypsosi, kažką sakydamas tyliu balsu. Vika ne iš karto susigaudė.
- Sveika. Atleisk, kad išgąsdinau, - pakartojo jis. – Nenorėjau...
Pažinusi randą jo veide, Vika pažino ir jį patį, vakar taip nemandagiai spoksojusį ir kalbinusį ją. Netgi prisiminė, ko klausė. Tiesa, dabar jis nebespigino jos akimis ir netgi šypsojosi, bet visgi...
- Ir vėl tu... – išsprūdo Vikai. Ji pasigailėjo, kad šalia nėra Kristinos – dviese būtų saugiau šnekučiuotis su „žudiku maniaku“.
- Aš Darijus, - studentas ištiesė jai ranką. Mergina kiek abejodama pažvelgė į jo delną. – Vika, mudviem reikia pasikalbėti.
Ji jau ketino papurtyti galvą, tarsi sakydama „ne, nereikia“, tačiau nutirpo, tik dabar suvokusi jo žodžius.
- Iš kur žinai mano vardą?
- Tu pati man jį pasakei. Vakar, naktį.
- Nieko aš tau vakar ne...
Ji atsitraukė kelis žingsnius atgal, nudiegta prisiminimo.

Šalia molberto stovi didelis veidrodis masyviais rėmais. Jis atspindi gelsvai švytintį Vikos kūną. Ir dar kažką, sujudantį jai už nugaros.

Vika sunkiai nurijo seiles ir sutvardė virpulį.  Nejaugi sapnas visai nebuvo sapnas? Nejaugi ji iš tiesų buvo ten, su juo?
- Mudviem reikia pasikalbėti, - pakartojo Darijus tyliu balsu.
Ji sutrikusi pažvelgė į jo akis, ieškodama blogų ženklų. Akys kaip akys. Atviras, smalsus žvilgsnis. Jau ne toks įkyrus, bet visgi smalsiai tyrinėjantis  jos veidą. Tikriausiai randas kaltas, kad jis atrodo šiek tiek pavojingas. O jeigu jo nebūtų? Ar prieš ją vis dar stovėtų „žudikas maniakas“?..

- AŠ tau pasakiau savo vardą? – pasitikslino Vika, jiems pasitraukus nuo laiptų į medžių šešėlį.
- Tu...
- Vakar naktį? Kada?
- Beveik vidurnaktį. Tu išėjai į kiemą ir pakvietei mane išeiti. Tada mudu kalbėjomės, kol pradėjo lyti.
- Vakar naktį aš miegojau, - sumurmėjo Vika.
- Tačiau tu kažką prisimeni, ar ne?
Ji neramiai dirstelėjo į jį, svarstydama, kiek realus galėjo būti jos sapnas.
- Iš to, ką bandai man papasakoti – nieko.
- Bet kažką prisimeni...
Ji kiek patylėjo, suerzinta jo įžvalgos. Didelio čia daikto. Pati išsidavė.
- Apie ką mudu kalbėjome kieme? – nusprendė sužaisti Darijaus žaidimą.
Jis kiek pagalvojo, tada trumpai papasakojo jai apie tariamą susitikimą trumpais sakiniais. Istorija jai pasirodė keista ir netgi juokinga – jis net nesutriko pasakodamas, kaip Vika jį pabučiavusi ir nutempusi į laiptinę, kad išgelbėtų nuo žaibo. Tarsi konstatuotų faktus.
- Atleisk, - ji pasitaisė kuprinę ir palietė jo ranką, lyg ramindama. – Gražus pasakojimas, bet man reikia eiti.
- Žinoma, - linktelėjo Darijus. Neatrodė nei įsižeidęs, nei sutrikęs. Tarsi būtų tikėjęsis kažko panašaus.
- Tu juk nesitikėjai, kad patikėsiu... Na, pats suprask – tai DAUGIAU nei keista... – Vika pabandė atsiprašyti. Žinoma, ji nepatikėjo, tačiau neketino įžeisti šio keistuolio. Kas, jeigu įsižeidęs jis taps pavojingu? Galbūt netgi randą gavo už panašius išsišokimus. Kas žino?..
Darijus dar kartą žvilgtelėjo į ją pavargusiu žvilgsniu ir vėl linktelėjo, tarsi viską suprasdamas.

Tik perėjusi gatvę ir pasukusi už kampo ji pajuto, kaip stipriai nuo įtampos virpa pirštai.


5.


Darijus palydėjo Viką akimis, svarstydamas, ar tik nebus suklydęs. Jeigu ši keistuolė ir vaidino, tuomet darė tai stulbinamai puikiai.
Tiesa, ji akimirkai sutriko – kai jis paminėjo judviejų susitikimą naktį. Štai tada Vikos mintys nuklydo kažkur į šalį, ji ėmė svarstyti. Galbūt prisiminė. O galbūt jis ją užklupo nepasiruošusią įtikinamai meluoti, jeigu tai iš tiesų buvo žaidimas.
Darijus pasiėmė savo odinį krepšį ir patraukė lėtu žingsniu, stengdamasis mintyse sudėlioti viską į vietas.
Jeigu Vika meluoja, tuomet ji viską pamena, viską žino. Tai tiesiog kažkoks psichologinis žaidimas, kad paerzinti jį. Anksčiau ar vėliau turėtų paaiškėti jo taisyklės. Tačiau kodėl tada Vika sutrikusi nesusitvardė iš karto? Kam jai buvo reikalinga tiek laiko mintimis klaidžioti kažkur kitur, kol jis papasakojo, kas įvyko naktį kieme? Tik po pasakojimo ji nusiramino, tarsi jai būtų gerokai palengvėję.
Antra vertus, jeigu ji iš tiesų tokia mistiška ir neprisimena, ką veikė naktį, tuomet jos sutrikimas jau reiškia kažką kita. Tai ne vaidybos dalis, galbūt Vika iš tiesų prisiminė kažką, kas ją privertė sunerimti, kas siejo juos abu. Tada visos jos emocijos tampa aiškios ir suprantamos. Taip pat ir jos noras kuo greičiau atsisveikinti su Darijumi. Dievaži, jis irgi paskubėtų atsisveikinti su mergina, kuri jį imtų persekioti dėl to, kad naktį įvyko kažkas, ko jis negali prisiminti.
Jam traukiant pro stotelę, stabtelėjo raudonas autobusas. Darijus žvilgtelėjo į jo saloną, į lentelę su užrašais ir patenkintas įšoko pro duris. Maršrutas jam tiko.

Diena pasitaikė siaubingai karšta, o transporte, kaip tyčia, neveikė kondicionavimo sistemos. Neapsikentęs išlipo trečioje stotelėje ir  patraukė pėsčiomis, stengdamasis laikytis pastatų šešėliuose. Po dešimties minučių pasiekęs siaurąjį skersgatvį, vedantį į vidinį kiemą, jis vėl susidūrė su Vika, kuri taip pat traukė namo.
- Tu ką, persekioji mane? – nustebo mergina.
- Aš čia gyvenu.
- A, tikrai... – prisiminė ji.
Darijus žengė pirmas, nugara jausdamas jos nepatiklų žvilgsnį. Neketino įkyrėti, vėl pradėdamas pokalbį apie tą naktį, tačiau Vika pati užkalbino.
- Tai kur, sakei, mes susitikome vakar vidurnaktį? – išgirdo Darijus merginos balsą. Jautė nežymią pašaipą, lyg ji žaistų, nesitikėdama rimto rezultato.
Jis sustojo prie įėjimo į laiptinę, pažvelgė į skersgatvį ir parodė.
- Štai ten, po tavo kambario langais.
- Tai tu jau žinai, kur mano kambario langai...
- Taip, žinau, - pyktelėjo jis, suerzintas jos pašaipaus tono. – Užpraeitą vidurnaktį, tu stovėjai tame lange ir spoksojai į mane. Štai ten, į antrą aukštą.
- O tu spoksojai į mane? - konstatavo Vika tuo pačiu pašaipiu balsu.
- Įsivaizduok sau, buvau pabudęs po labai šlykštaus sapno ir bandžiau atsivėdinti, - dabar jau ir Darijus pasistengė, kad jo balsas skambėtų kandžiai. – Pasižiūriu žemyn, o ten stypso lange apuokas vienais naktiniais, spokso į mane ir dar... dar mintis skaito.
Jis sugniaužė durų rankeną, tačiau nenulenkė jos. Vika niekur neskubėjo. Juo labiau – po paskutinių žodžių jos veide jis išskaitė nuostabą.
- Aš mintis skaičiau? – pakartojo mergina.
- Nesvarbu, pamiršk.
- Šaunu. Pirma tu man aiškini, kad turiu prisiminti, o dabar...
- Sakau, pamiršk, - pakartojo Darijus. Šį kartą labai ramiu balsu, prarijęs emocijas. – Tai buvo... kvaila. Ir visa ši istorija ir žaibas ir... viskas.
Jis staiga pažvelgė į kiemo grindinį, prisiminęs ryškų blyksnį. Jei tai buvo ne sapnas ir žaibas iš tiesų trenkė, juk turėjo likti kažkokia žymė.
Darijus paleido durų rankeną ir paėjėjo į kiemą, dairydamasis į žemę. Akys iš karto užkliuvo už smarkiai išsikišusio akmens, pūpsojusio prie pat kanalizacijos grotelių, kiemo viduryje. Jis buvo keistos formos, tarsi neišsiskleidęs žiedas. Priėjęs arčiau išvydo skylę apsvilusiais kraštais tarp akmeninių „žiedlapių“ ir kaipmat viską suprato. Jis triumfuodamas pažvelgė į Viką, kuri tebestovėjo toje pačioje vietoje.
- Ateik čia, pažiūrėk pati, - pakvietė.
Mergina prisiartino, smalsiai palinko prie deformuoto akmens.
- Čia kas?
- Šioje vietoje, - išsitiesė Darijus, - ir trinktelėjo tas pats žaibas, apie kurį pasakojau. Nuo didelio karščio akmuo išsideformavo, virsdamas štai tokiu, kokį matai. Tokioje liūtyje mus galėjo lengvai nutrenkti...
Jis užsikirto, išvydęs jos pašaipų žvilgsnį.
- ... bet, aišku, tu tuo netiki, - užbaigė kiek sarkastiškai.
- Klausyk, Darijau...
- Lik sveika, Vika, - nutraukė Darijus, traukdamas link laiptinės.
- Tu juk pats supranti, kaip absurdiškai skamba visas šis reikalas!
- Lik sveika, Vika, - pakartojo jis, užtrenkdamas paskui save laiptinės duris.

---

Nedidelėje, lygiai nuskustoje pievelėje prie upės juokėsi keturios išvaizdžios merginos, apsivilkusios tikrai nekasdienius rūbus. Dailios šukuosenos, subtilus makiažas, visai neseniai pakoreguotas čia pat besisukiojančios studentės visažistės.
Justas klūpojo priešais trikojį, niurzgėdamas panosėje burtažodžius ir derindamas savo fotoaparatą. Ant žolės, visai šalia jo, gulėjo didelis baltas skydas, iš parversto krepšio buvo pabirę visokie atsarginiai akumuliatoriai, laidai ir netgi į atskirus maišelius įvynioti objektyvai.
Darijus be garso sustojo šalia ir pasipiktinęs ėmė rinkti nuo žemės brangius objektyvus.
- Jeigu tu taip juos prižiūri, daugiau neskolinsiu, - pagąsdino.
- O kas jiems nutiks... – burbtelėjo Justas. – Sveikas. Labai gerai, kad tu čia.
- Tikrai?
- Vaida pageidavo tavęs, – milžinas mostelėjo į merginas, į vieną iš jų, rusvais plaukais ir žalsvomis akimis.  Niekas nežinojo, kokia iš tiesų Vaidos akių spalva- ši dėvėjo spalvotus lęšius, kurių turėjo trijų atspalvių. – Sakė, jai labai patikai praeitą kartą, tai dabar... pats supranti.
Justas priglaudė akį prie fotoaparato akutės, vos vos suktelėjo objektyvą ir spragtelėjo.
- Gal gali nueiti ir palaikyti skydą? – paprašė.
Darijus net nekrustelėjo. Nešioti skydus buvo ne jo darbas – tai strazdanosis vaikis, Justo brolis turėjo tokią privilegiją. Jis ir pašoko nuo suolelio, kur žinutes telefonu rašė. Pakėlęs skydą, nubėgo prie merginų nesidairydamas. Tik kai jau atsidūrė visai šalia, pakėlė akis, profesionaliu žvilgsniu pažvelgė į brolį, į saulę ir atsitraukė per kelis žingsnius į dešinę. Pastatė skydą ir pakreipė taip, kad ant merginų kristų vos įžiūrimas saulės zuikis.
- Gerai, - riktelėjo Justas.
Vaikis strazdanota nosimi sustingo, plačiai nusižiovaudamas. Justas spragtelėjo dar du kartus. Patikrinęs rezultatą linktelėjo:
- Šaunu, galime pradėti.
- Aš ją vėl šiandien sutikau, - pratarė Darijus, abejingai stebėdamas merginas, pasitraukiančias iš kadro. – Juodaplaukę.
- Leisk atspėsiu – tai vis dėl to JI? – neatsisuko Justas, ženklais parodydamas, kad pirma pradės nuo blondinės gundančiai kuklia suknele.
Darijus sekundę uždelsė, svarstydamas, ar verta draugui duoti pretekstą suabejoti. Jeigu jis pats abejos, Justas ko gero rimtai imsis savo grasinimų ir pabandys susidraugauti su Vika. O tai jis sugeba, talentą turi.
- Tai ji. Žaidžia savo mažyčius psichologinius žaidimus, - sumelavo.
- O ta mažytė psichologė vardą turi?
- Visi turi vardus.
Justas nepatenkintas paliko fotoaparatą ramybėje ir pažvelgė į Darijų.
- Tu dėl savo dviejų dienų termino rimtai kalbėjai? – paklausė šis.
- Ką? – nesuprato Justas.
- Sakei, kad jeigu aš dvi dienas nesiimsiu iniciatyvos, tai tu pats imsies juodaplaukės.
- Ak štai dėl ko tu čia suki ratus! – nusijuokė Justas. – Nusprendei, kad esu pavojingas tavo intymiam gyvenimui?
- Aš žinau, kad esi pavojingas. Todėl ir noriu sudėlioti taškus.
- Supratau,  - sumojavo ranka milžinas. – Juodaplaukė tavo, man prie jos geriau nesiartinti... Bent jau tol, kol judu mirtinai neįsikibote vienas kitam į gerkles.
- Taip, kažką tokio ir norėjau išgirsti, - linktelėjo Darijus.

Jis grįžtelėjo į Vaidą, kuri įsikibo jam į parankę, pritykinusi iš šono.
- Sveikas, - nusišypsojo jam mergina. – Ar turėsi šiandien man laiko?
- Ar padėsi man išpakuoti įrangą? – atsakė klausimu.
Jiedu atsargiai išpakavo Darijaus daiktus, pastatė trikojį, išskleidė apvalų, baltą skydą, skirtą šviesai atspindėti. Kadangi Justo brolis jau buvo įdarbintas, Darijus pakvietė visažistę, kuri nuobodžiavo, likusi be darbo. Mergina jau mokėjo naudoti baltą skydą ir žinojo jo paskirtį, daug aiškinti neprireikė. Jie trise pasitraukė kiek toliau nuo Justo kompanijos, prieš storą, virš vandens sukumpusį medį. Jo pavasarinė lapija sudarė puikų, lengvą foną, kuriame Vaida su savo rusvais plaukais, žalsvomis akimis ir švelniai rausva oda sukūrė keistai raminantį rudens motyvą.
Tik prisitaikęs į ją, Darijus suprato, kad kažkas negerai su jo fotoaparatu.
Pusiau profesionalų veidrodinį fotoaparatą jis visados laikė nustatęs rankinio valdymo režimu. Tiek diafragmą, tiek jautrumą, tiek fokusą valdė jis pats, nepasitikėdamas įnoringa automatika. Tačiau dabar kelias dienas nejudintas prietaisas buvo nustatytas į automatinį režimą. Tam reikėjo pasukti gana nepaslankų perjungėją – sunkiai tikėtina, kad būtų pats peršokęs. Kažkas naudojosi fotoaparatu, kol jo nebuvo namie.
Suirzęs Darijus grąžino perjungėją ties „M“ raide ir pabandė kol kas negalvoti apie tai. Išsiaiškins vakare, o kol kas nevertėjo savo pykčių perkelti ant niekuo dėtos Vaidos pečių. Ji čia atėjo padirbėti, papildyti savo „portfolio“.
Darijus nenuolaidžiavo savo modeliams. Minutę improvizacijai suteikdavo tik pačią paskutinę akimirką, kai jau būdavo išbandęs visas savo sumanytas pozas, pagavęs visus, jo manymu, vertus dėmesio rakursus bei akimirkas. Nors fotoaparato atmintis leido daryti šimtus nuotraukų, jis apsiribodavo tam tikru jų kiekiu, perteklių laikydamas bereikalingu galvos skausmu. Visažistė truputį atsitraukia su šviesą atspindinčiu skydu, dešinysis Vaidos skruostas patamsėja iki reikiamo lygio. Tada trys „tikrieji“ kadrai. Vienas iš jų bus geresnis už kitus, to ir pakanka.
Nufotografavęs kelias dešimtis nuotraukų jis leido Vaidai pasimaivyti taip, kaip jai atrodė geriau. Padarė dar kelis kadrus, tačiau jau be didelio ūpo. Vaida, kaip ir visi modeliai, kartojo tas pačias klaidas – vaikiškai įsispoksojo į objektyvą ir stengėsi atrodyti kiek galima erotiškesnė, peržengdama ribas. Netgi nuleido petnešėlę kiek galima žemiau, atidengdama kairę krūtį beveik iki spenelio. Tik dėl jos įgeidžių jis nufotografavo paskutinę nuotrauką ir išjungė fotoaparatą.
- Manau, šiam kartui užteks.
Šiek tiek nusivylusi Vaida nuleido akis ir pasitaisė drabužius. Visažistė dar kiek palaukė, tada suskleidė skydą ir užsirūkė. Pusantros valandos žaisti su atspindžiu, sekiojant nestovinčią vietoje saulę jai buvo nuobodu.
Justas jau įpusėjo darbą su antra mergina, skirdamas savo mūzoms perpus mažiau laiko. Užtai neribojo jų saviraiškos laisvės.
- O jeigu mudu susitiktumėme kitą kartą kiek uždaresnėje aplinkoje? – mąsliai grąžydama pirštus pasiūlė Vaida. – Ar galėtum padaryti mano... kiek atviresnių nuotraukų?
- Aš neužsiimu erotine fotografija, - pasakė Darijus, pakuodamas trikojį į dėklą. – Jeigu nori, klausk Justo. Manau, jis sutiks.
- Tu geresnis fotografas. Norėčiau, kad tai būtum tu, - nesutiko mergina.
Darijus pažvelgė į jos žalias akis. Jautėsi pamalonintas, nors tas komplimentas aiškiai turėjo užslėptų prasmių. Gerų ar blogų – parodytų būsima sesija. Tačiau jis nebuvo suinteresuotas matytis su Vaida dažniau, nei darė tai iki šiol. Be to, mergina rodė pernelyg daug dėmesio jam, o tai trikdė, netgi šiek tiek tolino nuo minčių apie Viką, kurios visą dieną neapleido nė sekundei.
- Modeliams tokios nuotraukos nėra būtinos, - ramiai paaiškino. – Jei nori, galime padaryti vaizdų su aptemptais drabužiais.
- Tai ne dėl portfolio, - nusišypsojo Vaida. – Tai dėl savęs.
Darijus papurtė galvą.
- Ne.
- Aš tau sumokėčiau, - neatlyžo Vaida.
- Tai kas, - sumurmėjo Darijus. – Aš nežinočiau, ko iš tavęs nuogos reikalauti. O pridaryti nuotraukų vardan proceso... Pasižiūrėk internete – ten pilna tokių.
- Manau, tu sugebėtum.
Jis atsiduso ir paliko fotoaparatą ramybėje. Pažvelgė į jos žalias akis, atkakliai tebesitikinčias pergalės. Darijus žinojo, kad Vaida – maištinga siela. Jeigu ne jo paties atkaklumas, ji greičiausiai neklausytų ir maivytųsi prieš objektyvą kaip jai atrodytų geriau. Ir gautų į rankas tuzinus kadrų, kuriuos padarytų bet kuris mėgėjas su gera aparatūra. Tik pabijojusi likti be fotografo ji nusprendė nesipriešinti jo norams. O paskui jau ir sustoti nebepajėgė. Darijus nežinojo, kas ją suvaldė – ar jo atiduodamos aukštos kokybės fotografijos, ar ją jaudino pats procesas tapti nuolankia. Be abejonės – Vaida buvo tiek pat pilna netikėtumų, kiek ir graži. Darijus mažiausiai norėjo susipažinti su jos užslėptąja puse – jam pakako ir to, ką jau spėjo joje pažinti. Ir jam tai nepatiko.
- Išsiimk linzes, - paprašė jos.
Vaida kiek sutriko po tokio reikalavimo. Kiek paabejojusi ir pakovojusi su Darijumi žvilgsniu, pasuko galvą į šoną ir padarė tai, ko prašyta. Kai vėl atsisuko, jis nustebo – viena merginos akis buvo šviesiai pilka, kita – žydra. Dabar Vaidos žvilgsnis atrodė labai jau keistas, mistiškas, beveik hipnotizuojantis. Sunku buvo susitaikyti su tokiu neatitikimu ir jau vien toks kontrastas vertė atidžiau į ją žvilgtelėti.
Susigėdusi mergina nuleido akis.
- Dabar supranti, kodėl... – sumurmėjo ji.
- Tau reikėjo tai parodyti anksčiau, - pasakė Darijus. – Dabar visas nuotraukas teks ištrinti.
- Ką? – išsigando ji. – Juokauji?!
- Tu nuo manęs paslėpei tai, ką turėjai geriausio, - pasakė jis griežtu balsu. – Mes galėjome padaryti daug geresnių nuotraukų. Neprilygstamų! Dabar gi visa diena iššvaistyta veltui...
- Darijau, bet man jų REIKIA!
- Su savo linzėmis tu esi viena iš tūkstančių, - Darijus neketino jos gailėtis. – O be jų – viena iš nedaugelio. Spręsk pati, ko labiau nori, Vaida.

Jis įdėjo fotoaparatą į krepšį, ten pat sukrovė atsargines dalis, taip duodamas ženklą, kad jo greitai čia nebeliks. Mergina spoksojo nereginčiomis akimis į upę, kovodama viduje su emocijomis.
- Tikrai manai, kad sugebėtum padaryti geresnių nuotraukų? – atsargiai paklausė.
- Taip.
- Nežinau, aš... niekam niekada nerodžiau, kad turiu tokį apsigimimą. O tu dabar sakai, kad tai – privalumas...
- Kvailys buvo tas, kuris tavo akis pavadino apsigimimu, - pasakė jis grubiai. – Jos nuostabios.
Ji vangiai šyptelėjo.
- Man kartais sunku suprasti... Tu bariesi, ar visgi sakai komplimentus?
- Taip, - šyptelėjo Darijus, nesigilindamas į atsakymo prasmę. – Susitiksime kitą kartą, Vaida. Tik be linzių.
- Ei! – ji žengė jam iš paskos. – Kitą kartą – tai vėl po savaitės? Penktadienį?
- Negalėsi? – grįžtelėjo Darijus.
- Ne, aš tiesiog pagalvojau... Rytoj galėčiau suorganizuoti vietą už miesto, sodyboje. Ten dabar labai graži gamta. Upė, miškas, atodanga... Kaip manai, rastum laiko?
Darijus kiek pagalvojo.
- Nežinau, - pasakė sąžiningai. – Kol kas negaliu nieko žadėti.
- Tačiau, - neatlyžo mergina, - tu nieko prieš, jei paskambinčiau tau dvyliktą valandą?
Jis linktelėjo sutikdamas. Vaida kitaip greičiausiai nebūtų palikusi ramybėje, o dabar būtent to ir reikėjo. Pabūti ramiai, pagalvoti.
Jis mostelėjo jai atsisveikindamas, pamojavo Justui ir netrukus jau traukė salotiniais atspalviais persunktu parku link artimiausios autobusų stotelės, ketindamas pagaliau užsidaryti nuo viso pasaulio.
Vika jį kankino savo mįslėmis, o Vaida akivaizdžiai viliojo, neketindama paleisti. Būtų atsikratęs antrosios, tačiau ši nelauktai išmetė kozirį. Su jos neprilygstamu žvilgsniu iš tiesų galima padaryti nepakartojamų nuotraukų – vaizduotėje Darijus be perstojo žaidė jos atvaizdu, suteikdamas jam vis įmantresnes išraiškas.

Ir tik grįžęs namo jis pagaliau atsikratė įkvėpimo sukeltų vaizdinių, pagaliau grįždamas prie juodaplaukės.

---

Iškrovęs visas nuotraukas iš fotoaparato atmintinės į kompiuterį, Darijus paleido peržiūros programą ir vos užmetęs žvilgsnį suprato, kad kažkas negerai. Pirmas kadras buvo juodutėlis.
- Kas per... – sumurmėjo jis, peršokdamas į antrą kadrą. Šis taip pat buvo juodas lyg naktis. Trumpam sumažinęs programos langą, jis spustelėjo pele patį failą.
Abi juodos nuotraukos buvo darytos prieš dvi dienas, labai anksti ryte. Kaip ir trečia, ir ketvirta...
Sugrąžinęs programos langą, jis pervertė kadrus. Juodas. Dar vienas juodas. Po velnių, kas čia darosi?

Darijus prisiminė dieną aptikęs nureguliuotą fotoaparatą. Matyt, kažkas iš tiesų paėmė jį be jo žinios ir pasuko reguliatorių. Tačiau, net ir nustatytas automatiniu režimu, fotoaparatas turėjo panaudoti blykstę. Kažkas visgi turėjo atsirasti kadre. O čia buvo tuštuma.
Atsivertęs septintą iš eilės kadrą jis pagaliau suprato, kas nutiko. Tačiau pats vaizdas jį gerokai išgąsdino.
Kad ir kas paėmė fotoaparatą, iš pradžių panaudojo jį rankinio valdymo režimu. Savaime suprantama, taip nureguliuotas prietaisas nieko „neišvydo“ tamsoje. Jis nepanaudojo blykstės. Tačiau vėliau žmogus susiprato ir pasuko reguliatorių. Ir padarė dar keturis kadrus, šį kartą jau kaip pridera.
Nufotografuotas buvo jis pats, stovintis prie lango ir besišypsantis. Du beveik identiški kadrai. Trečiame jis artinosi prie to, kuris jį fotografavo. Tiesdamas ranką, lyg ketindamas atimti prietaisą. Jokio pykčio veide, o tai nesiderino su jo nuostata, kad NIEKAS negali be jo žinios imti JO fotoaparato neatsiklausęs.
Ketvirtame kadre matėsi keli pirštai bandantys uždengti objektyvą. Dalis JO kambario pro tarpupirščius buvo nušviesta blykstės.
Sekanti nuotrauka jau buvo pažįstama. Vaida medžio ir upės fone.
Sutrikęs Darijus sugrąžino keturias neprofesionaliai darytas nuotraukas. Keisčiausia buvo tai, kad jis niekaip negalėjo prisiminti, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko. Failai meluoti negalėjo – fotoaparatas automatiškai žymėdavo nuotraukos sukūrimo datą. O tai įvyko vos užvakar, pirmą valandą ryto. Kurgi jis buvo prieš tai?..
Buvo universitete. Tada grįžo namo, pavalgė ir išėjo su Justu į sporto salę. Užtruko ten iki keturių, tada vėl patraukė namo, pakeliui aplankydami prekybos centrą, kur nusipirko butelį alaus. Išgėrė alų žiūrėdami paskutines Justo nuotraukas, šis išsidangino apie septintą valandą. O tada jis praleido vakarą kaip visada – pavakarieniavo, panaršė internete ir nuėjo miegoti.
O tada kažkas pirmą valandą ir septyniolika minučių nakties paėmė jo fotoaparatą ir nufotografavo jį, stovintį prie lango. Pripleškino juodų kadrų. Pastebėjo, kad blykstė neveikia, paknebinėjo reguliatorių ir spėjo padaryti dar keturis kadrus, kol jis uždengė objektyvą.
O tos pačios dienos vakare jis pirmą kartą „kalbėjosi“ žvilgsniais su Vika...

Darijus atsivertė pačią aiškiausią nuotrauką ir pabandė joje surasti kokių nors įkalčių. Jis pats atrodė įprastai, nebent veido grimasa liko nepatenkintas. Naktinės užuolaidos buvo atitrauktos, pro dienines žibėjo stiklas. Blykstės šviesa gana gerai atsispindėjo nuo jo, tačiau smulkesnių detalių atspindyje neliko. Jis galėjo nustatyti, kur maždaug stovėjo įžūlus atėjūnas. Prie pat rašomojo stalo, kur paprastai ilsėdavosi fotoaparatas.
Atidžiai ištyrinėjęs visus atspindžius, Darijus nusprendė, kad nieko daugiau nebenustatys. Kambario durys nakčiai rakinamos iš vidaus. Žinoma, ne kiekvieną naktį - kartais pamiršdavo. Greičiausiai ir tada pamiršo, antraip iš kur jo kambaryje būtų svečių?

Palikęs  kompiuterį ramybėje, jis nuėjo į virtuvę, kur motina tebetvarkė indus po vakarienės, o tėvas skaitė laikraštį, viena ausimi klausydamasis urzgiančio televizoriaus.
- Kuris iš jūsų užvakar naktį ėmėte mano fotoaparatą? – paklausė.
Motina nustebusi atsisuko ir papurtė galvą, kaltinamu žvilgsniu nudelbdama tėvą. Šis pažvelgė į Darijų pro akinių viršų, akimirkai palikęs laikraštį ramybėje. Dar prieš jam išsižiojant Darijus suprato, kad abu nekalti.
- Aš tai tikrai neėmiau, - sududeno tėvas. – Net nežinočiau, ką ten spausti.
- Ar kas nutiko? – susirūpino mama. – Sugedo?
- Ne, - nerūpestingai burbtelėjo Darijus, nebeketindamas kvaršinti jiems galvų. – Veikia. Tiek to, nesvarbu.
- O kodėl naktį? – susidomėjo tėvas. – Kodėl ne dieną?
- Ai, nesuk galvos...

Darijus neketino pasakoti smulkmenų – motina ir taip nervinga, o čia dar tokia istorija apie naktinius svečius, kurių niekas nematė, niekas neregėjo. Prieš grįždamas į kambarį jis patyliukais patikrino, ar užrakintos buto durys. Dėl viso pikto užnėrė grandinėlę. Grįžęs į savo kambarį užsirakino, patikrino duris, ar iš tiesų užrakintos, dar kelias minutes pastovėjo, spoksodamas į jas ir svarstydamas, kokių dar priemonių būtų galima imtis. Galop nusprendė, kad neverta pulti į kraštutinumus ir sugrįžo prie kompiuterio.
Laikrodis rodė penkias po septynių.

Sukūręs katalogą pavadinimu „keistenybės“, į jį nukopijavo naktines nuotraukas, nusprendęs dėl jų vėliau pasitarti su Justu. Iki dešimtos padirbėjo su Vaidos fotosesija, atrinkinėdamas geriausius vaizdus. Žalios merginos akys nė kiek nesiskyrė viena nuo kitos. Greičiausiai kažkuris lęšis buvo šviesesnis, kad kompensuotų skirtumą. Darijus gailėjosi nepareikalavęs išsiimti jų prieš fotosesiją. Tada Vaidos įtikinėjimams dar kartą susitikti galėtų atsispirti visai lengvai – joje tiesiog nebeliktų paslapčių, tik tas fasadas, kuris jam ne itin patiko.

Prisiartinęs prie lango, jis pažvelgė žemyn, į šviečiantį Vikos langą. Kažin, ką ji dabar veikė? Planavo dar vieną naktinį susitikimą, kurio metu įvyktų dar viena audra ir dar vienas žaibas?
Darijus šyptelėjo, stebėdamas nežymų šviesos žaismą – mergina vaikštinėjo po kambarį.
„O tu tiesiog neprilygstama mįslė“ – pagalvojo jis, akimirkai užsimerkdamas, kad geriau įsivaizduotų jos veidą. – „Nors mudu abu vienodi. Abu šiek tiek ufonautai... “
Šešėliai ant palangės sutirštėjo, išniro jos veidas. Vika pakreipė galvą ir dirstelėjo aukštyn, į nejudantį Darijų. Jiedu kelias sekundes žiūrėjo vienas į kitą, tada mergina stipriau sučiaupė lūpas, lyg išreikšdama nepasitenkinimą, trūktelėjo naktinę užuolaidą ir pradingo.
„Tai vis dar pirmoji Vika“ – šyptelėjo Darijus. – „Įdomu, kada į sceną išeina naktinė? “
Laikrodžio rodyklės parodė dvylika minučių po dešimtos. Tyliai dūzgė kompiuteris, ekrane teberodydamas paskutines Vaidos fotografijas.
Jis pasvarstė, kad būtų visai neblogai pamatyti, kas vakarais vyksta Vikos kambaryje. Idėja pasirodė įžūli ir vojaristinė – greičiausiai prisižiūrėtų ir to, ko nereikia. Tačiau galbūt lengviau suprastų, kas tokio įvyksta vakarais, kad keistuolė staiga persigalvoja ir ima kviesti jį į lauką.
Tačiau neegzistavo joks patogus stebėjimo taškas. Jo paties kambarys buvo per aukštai, o gatvelė – per siaura. Daugiausia, ką jis galėjo stebėti – tai jos palangę. Be to, tam tikru metu Vika užgesindavo šviesą. Jeigu kažkokiu būdu sugebėtų sumontuoti ant sienos vaizdo kamerą, ši turėtų būti klaikiai jautri. Šiluminė tam netinka – stiklas slopintų Vikos kūno šilumą, jis matytų tik lango kontūrą...
Kiek pagalvojęs, Darijus išmetė idėją iš galvos. Ypač jautri miniatiūrinė kamera kainuotų velniškus pinigus, kurių dabar neturėjo. Vikos kambarys buvo tarsi juoda dėžė su nežinomais, viduje vykstančiais procesais. Ir vienintelis kelias sužinoti kas ten dedasi– stebėti įeinančius ir išeinančius signalus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti bent apytiksliai, kokie mechanizmai ten veikia.
Aišku, visa tai buvo tik graži teorija. Vikos „juodoji dėžė“ iki šiol pateikinėjo jam informaciją, o jis tesugalvojo, kad mergina žaidžia su juo kažkokį žaidimą.
O kas, jeigu nežaidžia? Galbūt abi Vikos sakė jam tiesą? Naktinė žinojo viską ir norėjo su juo bendrauti, dieninė atvirkščiai – nieko neprisiminė ir laikėsi nuošalyje. Ką toks rebusas gali pasakyti apie „juodąją dėžę“?

Darijus sugrįžo prie stalo, paėmė popieriaus lapą ir ėmė tušinuku vedžioti kvadrato kontūrą, įsivaizduodamas ten Vikos kambarį.

Tarkim, abi jos nemeluoja. Tai reiškia, kad naktį tame bute įvyksta kažkoks perversmas, kažkoks... asmenybės susidvejinimas? Ir kas turėtų tokio nutikti, kad tas pats susidvejinimas pasikartotų dvi naktis iš eilės?
Pati idėja Darijui visai nepatiko. Ji reiškė, kad turi reikalų su psichopate, nesuvaldančia vienos iš savųjų „aš“.
Kiek pagalvojęs, jis įsijungė interneto naršyklę ir nurodė ieškoti informacijos apie asmenybės susidvejinimą. Google paieškos variklis ilgai nesiožiuodamas išspjovė beveik septynis tūkstančius straipsnių. Vos užmetus akį į pirmuosius rezultatus tapo aišku, kad nieko rimto nesuras – patys „rimčiausi“ rezultatai buvo nereikšmingos ištraukos iš laikraščių, asmeninių blog‘ų ir panašiai. O kai kur mirgėjo nuorodos į šizofreniją.
Nerasdamas nieko bent kiek vertingesnio, Darijus susipažino su šizofrenija ir jos simptomais. Nudžiugo supratęs, kad nepavyks jų niekaip pritaikyti tokiam Vikos portretui, kurį suspėjo pažinti.
Šizofrenija savo ruožtu jį nuvedė prie haliucinacijų, o šios, taip nieko vertingo ir nepateikusios – prie miego sutrikimų. Ten Darijus vėl aptiko kabliuką, grąžinusį jį prie Vikos „juodosios dėžės“.
Jis paliko kompiuterį ramybėje ir vėl prisiartino prie lango.
Vikos kambaryje šviesa jau buvo užgesusi. Greičiausiai ši nuėjo miegoti.
O kas, jeigu ji vaikšto per miegus? Kas, jeigu tuos du kartus jis bendravo ne su sąmoninga Vika, o su apspangusia lunatike?
Tada tai daug ką paaiškintų – kodėl ji dieną nieko nepamena, kodėl naktį elgiasi taip keistai ir galop tas žaibas... Kas žino, gal miego būsenoje lunatikams iš tiesų paaštrėja kokie nors menkai ištirti pojūčiai?..
Darijus stebėjo langą primerkęs akis. Šviesa užgeso prieš dešimt ar dvylika minučių. Žmogui kietai įmigti reikia... kiek? Pusvalandžio? Valandos?
Jis pažvelgė į laikrodį ir šyptelėjo.
Vika paskutinius du kartus pasirodė jam prieš pat vidurnaktį. Jeigu ji punktuali, tas pats turėtų nutikti ir šį vakarą.

---

Be penkių pusę dvyliktos šviesos jos kambaryje vėl įsižiebė. Darijus sukluso, visą tą laiką ištikimai prarymojęs ant palangės. Įjungė lempą, kurią buvo pasidėjęs šalia, netgi šiek tiek pravėrė langą, įleisdamas vidun dusinančio karščio.
Sujudėjo naktinė užuolaida merginos kambaryje. Netrukus ją iki galo atitraukė pablyškusi ranka, Vika smalsiai, lyg kokia katė, pažvelgė į Darijų tuo pačiu įsimintinu žvilgsniu.
„Štai ir prasideda... “ – stipriau ėmė daužytis širdis. – „Į kiemą, ar ne? “
Ji linktelėjo, tarsi išgirdusi jo mintis. Tada pradingo, po kurio laiko užgesindama ir šviesą.

Nieko nelaukdamas, Darijus pačiupo nuo lovos telefoną ir nėrė į koridorių. Sportbačius nusprendė autis laiptinėje, kad neprižadintų tėvų. Tik tyliai jam išeiti nepavyko – durys išdavikiškai dunkstelėjo, atsidariusios maždaug dešimt centimetrų. Jis mintyse riebiai išsiplūdo, sustingęs ir klausydamasis. Motina miega itin jautriai. Ji kaip signalizacija – tik pabandyk naktį pacypinti šaldytuvo duris per ilgai – kaipmat prisikelia ir ateina patikrinti. Aišku, nesibara, bet vis tiek...
Po keliolikos ilgų sekundžių lengviau atsiduso.  Regis, neprižadino. Išdavikė grandinėlė, kurią pamiršo nukabinti, laikė duris praviras, o skersvėjis iš laiptinės neleido joms vėl užsitrenkti.
- Kur tu dabar išsiruošei naktį? – staiga išgirdo motinos murmesį ir apmirė įsitvėręs grandinėlės.
Ji stovėjo miegamojo tarpduryje, ranka ieškodama jungiklio šviesai uždegti.
- Trumpam į kiemą,  - nesugalvojo ką sumeluoti. – Eik miegoti, tuoj grįšiu.
- Vidurnaktį?..
- Aha. Studentiški reikalai. Nebandyk užrakinti durų, aš tuoj...
- Tai pasiimk raktus, - nusiramino mama, apsisukdama grįžti į lovą.
- A... Gerai. Eik miegoti.
- Mhmm... – motina uždarė duris. Kad ir kiek jis klausėsi, žingsnių neišgirdo – moteris vaikščiojo lyg indėnų pėdsekys iš Karlo Majaus romanų. Net ir pusiau apsnūdusi.

Danguje nesimatė nė vieno debesėlio, nė menkiausio ženklo, kad juodu gali užklupti audra. Vika laukė Darijaus, pasitraukusi į šalį nuo žibintų šviesos, į šešėlį. Šį kartą ne po langu, o giliau gatvelėje.
Vilkėjo aptemptus šviesius berankovius marškinėlius ir laisvas sportines kelnes. Buvo įsispyrusi į paprastas plastmasines šlepetes. Nešukuoti plaukai šiaušėsi smulkiomis sruogomis lengvame vėjelyje, sunkiai įsibėgėjančiame tarp miesto pastatų. Ir ji vėl pasitiko Darijų tuo pačiu katiniškai smalsiu žvilgsniu, kuris bet kurį normalų žmogų išvestų iš kantrybės greičiau nei per minutę. Tai jau savaime panašėjo į savotišką pasisveikinimą.
- Sveika, Vika.
Ji šyptelėjo lūpomis ir akimis. Nežymiai linktelėjo.
- Sveikas.
Darijus uždelsė, pasimetęs tarp klausimų, kurių Vikai buvo sugalvojęs pakankamai. Akimirka, kurią abu ketino panaudoti pasisveikinimui, regis, ištįso iki nenustatyto ilgio. Vidinis Darijaus chronometras tiksėjo, skaičiuodamas laiką, tačiau nelabai nutuokdamas, kada sustoti. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo, o kažkur spengė pertempiama spyruoklė...
Ji staiga žengė į priekį ir įsisiurbė į jo lūpas savosiomis. Visi klausimai Darijaus galvoje mirksniu virto į beformį nuotrupų debesį, su didele uragano, susivijusio iš nederamų minčių ir adrenalino, tikimybe. Jis įsitempė, nesitikėjęs tokio jos impulsyvaus poelgio, tuo labiau sutrikdytas visų savo impulsų, staiga pažadintų visame kūne. Chronometras sudejavo plieninių spiralių balsais, sustodamas ir nebežinodamas į kurią pusę skaičiuoti laiką.
Akimirką tai atrodė tarsi fantasmagoriška įžanga į kažką, ko jis visai neplanavo. Minkštos, paslankios Vikos lūpos, persunktos aviečių skoniu ir kvapu tarsi siūlė daug realesnį įžangos variantą. Jis prisiminė praeitą susitikimą, kada ji prigludo prie jo tik akimirkai. Menka akimirka, o viską aiškiausiai prisiminė iki šiol. Netgi skonis tas pats. Dabar ji tarsi ketino įsitvirtinti jo atmintyje visam laikui, suteikdama akimirkai ne tik skonį, tačiau ir daugiau švelnumo. Kai smulkūs dantukai žaismingai sukando apatinę lūpą, Darijus pagaliau atsileido ir galop netgi sutiko sužaisti pagal Vikos taisykles. Delnai nuslydo merginos talija, tvilkomi odos karščio. Merginos rankos įsitempė, prisitraukdamos jį dar arčiau, abu įsidrąsino, ragaudami vienas kitą ir nebegalėdami sustoti. Nebeketindami sustoti, vogdami vienas iš kito savo paties atiduodamą aistrą ir avietes. Ir kai pasaulis jau ketino išslysti iš po kojų, abu staiga atsitraukė sunkiai alsuodami, vis dar nepaleisdami vienas kito iš rankų, jausdami, kad pradeda suprasti TAI, ko nieku gyvu nebūtų sugebėję įvardinti žodžiais.
Viskas buvo savo vietose, o tai atrodė svarbiausia.
Beveik savo vietose...
- Aš nesu lunatikė, - sumurmėjo Vika, akimis klaidžiodama po jo veidą.
Darijus akimirkai nustebo išvydęs, kaip lengvai ji perskaitė jo mintis. O tada nusijuokė, pirštais pakedendamas jos plaukus ties smilkiniu.
- Kas?.. – nesuprato Vika.
- Taip, tu tikrai nesi lunatikė, - juokėsi jis, niekaip negalėdamas liautis. Mergina pakreipė galvą, įsižiūrėdama jam į akis ir pati nusijuokė, supratusi savo žodžių absurdiškumą. Liovėsi juoktis pirmoji, surimtėdama ir priversdama jį liautis.
- Aš neturiu daug laiko, Darijau, - tarė ji rimtu balsu. – O tu tebeturi daug klausimų.
Jis nustojo šypsotis ir suvaldė viduje siaučiantį uraganą, priversdamas mintis susijungti į tvarkingas grandines.
- Kur dabar yra tikroji Vika?
- Aš esu tikroji Vika.
- Gerai, - linktelėjo jis. – Kur tada toji Vika, kurią aš matau dieną?
- Miega, sapnuoja. Keliauja...
- Ką tai reiškia? Jūsų yra dvi?
- Ir taip, ir ne... Aš esu ji, o ji yra aš. Mudvi susijusios.
- Dvi asmenybės viename kūne?
- Liaukis, Darijau, juk tu pats tuo netiki!
- Tada paaiškink man.
Mergina paglostė delnais jo kaklą.
- Nežinau, ar sugebėčiau. Yra dalykų, kurių aš nežinau. Yra dalykų, kuriuos išmanau geriau nei tu ar TOJI Vika kartu sudėjus. Tai tarsi kapstytis po savo vidų nežinant, ką nori surasti. Aš težinau, kad esu jos dalis, o ji yra mano...
- Gerai, - pratarė Darijus. – Tačiau tu žinai viską, ką TOJI Vika daro dienos metu?
- Taip.
- Tačiau ji visiškai nežino, ką tu veiki naktį. Kodėl?
- Negaliu paaiškinti.
- Negali, ar nenori?
Ji neatsakė.
- Ar tai tu buvai paėmusi mano fotoaparatą? – staiga dingtelėjo Darijui beprotiška mintis.
- Taip, - nusišypsojo mergina.
- O... – nustebo jis. - O į mano kambarį kaip patekai?
- Yra vienas slaptas kelias, - mirktelėjo ji.
- Kodėl tada nieko neprisimenu?
Vika kelias sekundes svarstė, nenuleisdama akių nuo jo akių.
„Negali paaiškinti“ – pagalvojo jis.
Tačiau tada mergina nusprendė pakeisti temą:
- Dieną tu buvai teisingame kelyje, Darijau. Iš pradžių bijojau tavęs, tačiau kai pasikalbėjome čia, kieme, kuomet tu parodei man žaibo prakiurdytą akmenį, kuomet... nusprendei pamiršti visą šią istoriją, mano simpatija tau buvo garantuota. Norėčiau, kad rytoj, kai mudu susitiksime, tai išnaudotum, nesugadintum visko. Nes ir aš ten būsiu, aš stebėsiu tave tomis pačiomis akimis, pasislėpusi giliai jos mintyse. Ir negalėsiu tau padėti. Todėl padedu dabar, kol yra laiko...
Staiga ji ištrūko iš jo glėbio ir apsidairė, tarsi išgirdusi kažką, ko nesugebėjo pajusti jis.
- Kas yra? – sunerimo Darijus.
- Mano laikas baigiasi. Turiu grįžti. Darijau, kitą vakarą pasistenk iš anksto būti čia, kieme, kad mudu negaištume laiko. Aš jo iš tiesų turiu pernelyg mažai.
- Bet šiąnakt audros nebus, - tarė jis, dirstelėdamas į žvaigždėmis nutaškytą dangų.
- Tai ne dėl audros. Tąsyk ji pasimaišė labai ne laiku.
- Negali paaiškinti, - kiek sarkastiškai murmtelėjo jis.
- Negaliu, - sutiko Vika.
Tada žengė artyn ir vėl pabučiavo, šį kartą atsisveikindama. Darijus sugavo jos liemenį ir prisitraukė arčiau, jausdamas liauno merginos kūno pasipriešinimą.
- Darijau! – ji staiga įsirėmė į jį delnais, stengdamasi atsiplėšti. Išgąsdintas staigaus persimainymo, jis  paleido ją.
- Atleisk, - Vika atbula traukėsi į vidinio kiemo pusę. – Tačiau man tikrai laikas. Jau nebegaliu delsti.
Mergina apsisuko ir nubėgo, palikusi jį vieną stovėti šešėliuose.
Jei iš pradžių atrodė, jog viskas yra savo vietose, dabar šis suvokimas sklaidėsi lyg miražas. Darijus kiek luktelėjo, tada išsitraukė iš kišenės telefoną ir paspaudė mygtuką, sustabdydamas balso įrašymą. Paleido įrašą groti nuo pradžių.
- Sveika, Vika, - išgirdo savo balsą.