Septyni Lašai V

Atverti "Septyni Lašai IV"

Slogus rūsio oras dar labiau apsunko Mefistui užkūrus pragarišką virtuvę. Įvairiaspalviai dūmai kėlė į palubę tai sieros, tai eterio, tai garstyčių kvapus, vis naujus ir pasikartojančius, ir nevėdinama patalpa pamažu virto sunkiai peržvelgiamos smarvės buveine. Žiurkė kaitino, lydė, virė, bėrė, pylė, seikėjo ir maišė visą eilę metalų, skysčių ir cheminių elementų su tikru velnišku greičiu ir užsidegimu, kad kitados Faustas būtų tuo žavėjęsis, tačiau dabar mokslininkas tik atsitraukė prie teberusenančio židinio ir pasinėrė į apmąstymus. Jo - senojo Fausto - laikas ėjo į pabaigą, o slenkstis, per kurį ruošėsi žengti, atrodė toks aukštas ir bauginantis savo nežinia. „Ateities pamatai slypi praeityje“ – pagalvojo senis, ir ta mintis nunešė jį laiko labirintais atgal.
Faustas augo vaistininko šeimoje, nuo pat lopšio lydimas žolelių ir chemikalų prieskoniu pagardintos buities. Motinos jis neteko ateidamas į šį pasaulį, ir miglotai prisiminė tik keletą auklių, kurios ne itin dosniai barstė savo motinišką šilumą. Gal todėl, kad dažnai keisdavosi, gal dėl menko joms mokamo atlygio, o gal ir dėl menkos vietos moteriai, griežto ir smarkaus būdo tėvo skirtos tyliausiame ir kukliausiame kampe. Berniukui sulaukus penkerių metų, auklės buvo atsisakyta visai ir Faustas augo farmacijos dirbtuvėje ir po prekystaliu.
Faustas neturėjo laimės džiaugtis vaikyste. Tėvui jis buvo greičiau tarnas, berniukas „paduok  - atnešk“, mažasis valytojas ir indų plovėjas. Vienintelis pagyrimas sūnui budavo plekštelėjimas delnu per nugarą ir šaltokas „Gerai“. Užtat lupt Faustas gaudavo kasdieną ir kelis kart. Tėvo rykštė išlydėdavo kiekvieną sukultą stiklą, žegnodavo kampe radus užsilikusią dulkę, šventindavo paliejus bet kokį skysčio lašą ar pametus centą gražos. Tėvas savo vaikystę praleidęs vienuolyno mokykloje ir jaunystėje mokytas karininku, skiepyjo sūnui meilę tvarkai ir taupumui muštro metodais, todėl po berniuko nuolankumo kauke nuolat gyveno kaltė ir baimė. Jis mokėsi slėpti savo klaidas po gudria melagyste ir apgaule, išsisukti nuo bausmės suverčiant ją kitam, nuolat linkčioti ir pataikauti, ir tėvas, o paskui, mokykloje, ir mokytojas, galėjo girtis pavyzdingai auklėjamu augančiu žmogumi.

Faustas buvo imlus ir gabus vaikas. Griežtai tvarkai bažnytinėje mokykloje jis turėjo nuo mažens įgytą imunitetą, uoliu mokymusi greitai palenkė mokytojus, o apsukrumu ir mokėjimu naudotis svetimomis silpnybėmis užsikariauti saugią lyderio vietą tarp bendraamžių. Berniukas tiesiog slydo per gyvenimą savo pranašumais tobulai maskuodamas klaidas. Po susitaikėlišku Fausto nuolankumu ir dorumu slypėjo galingas žiaurios konkurencijos neapykantos bet kokioms kliūtims durklas. Gudrus apskaičiavimas  ir bausmės nuojauta gelbėjo jį nuo atsakomybės. Mokytojai jį gyrė, bendraamžiai bijojo ir gerbė, o tėvas, patikėjęs sūnaus savarankiškumu, vis labiau atleido vadžias.
Dar vienas barjeras Fausto vaikystėje buvo bažnyčia. Kiekvieną sekmadienį jis turėjo keltis anksčiau, kad išblizgintų tėvui batus, šepečiu nuvalytų dulkes nuo tai progai skirtų šventinių rūbų ir išdulkintų tėvo skrybėlę. Po to, niuksuojamas ir keikiamas tėvo už lėtumą, per greit išaugtus savo drabužius ir pernelyg neklusnius plaukus, pakniopstomis rengdavosi pats, bėgdavo paviesti vežiką ir visą kelią klausytis mandagumo ir gero elgesio pamokų. Įpratęs gyventi kaltėje, baimėje ir pareigoje berniukas džiaugdavosi gavęs valandą atsipūsti tyloje, tačiau meilė ir atjauta jam buvo svetimi, todėl Kristus jam tebuvo eilinė auka, o jo kančia, kurioje pats buvo įpratęs gyventi, nekėlė jokios užuojautos ar gailesčio. Faustas nuolat mokėsi išvengti bausmės sau, bet kokia, netgi svetimos kančios kaina.
Vaiko  netikėjimą dar labiau stiprino bažnyčios tarnų elgesys, kai šie gavę iš tėvo keletą monetų, šypsodavosi ir laimindavo atleisdami nuodėmes oriai iškėlusiam galvą tėvui. Šventikų ir maldos žodžiai apie atleidimo stebuklą neturėjo realių pavyzdžių berniuko gyvenime, o vėliau, jei ir pasitaikydavo, Faustas juos priėmė su įtariu nepasitikėjimu. Atleisti galima tik gaunant naudą sau – tokia buvo Fausto tiesa. Nepaskutinį vaidmenį vaidino ir poteriai. Jų mokymasis buvo eilinė prievolė, papildoma prievarta, kurios berniukas nekentė.
Tėvas vis labiau seno. Senasis vaistininkas vis dar akylai ir skūpiai laikė užspaudės savo nemažą kapšą, bet dažniau ir dažniau tapdavo apsukraus ir iš pažiūros mylinčio sūnaus įkalbinėjimų auka. Sulaukusiam dvidešimt penkerių Faustui pagaliau pavyko įtikinti tėvą dėl medicinos studijų būtinumo ir jaunuolis tapo Romos universiteto studentu. Pagaliau jis gavo visišką laisvę ir drąsiai žengė pro atvertus gyvenimo vartus.
Studijų metai buvo patys nuostabiausi Fausto gyvenime. Darbštumas ir įgimti gabumai, tikslo siekimas ir miklaus intriganto sugebėjimai, nesunkiai stūmė jaunuolį į mokslo aukštumas, o naktimis jis šėlo vakarėliuose ir pobūviuose. Lanksti demagogija ir aštrus liežuvis gerai tarnavo Faustui tapti  įvairiausių šėlionių organizatorium ir siela, ir visa tai jam pavykdavo išleidžiant tik vieną kitą lirą, nes visuomet rasdavo kelią į lengvai pasiduodančių savo planams turtingų draugų pinigines. O Faustas mėgo linksmintis svetima sąskaita, tėvo siunčiamus pinigus kruopščiai taupydamas. Lankstumas ir prisitaikymas prie aplinkos tapo jo lengvai valdomu arkliuku ir jis sugebėjo pelnyti tiek profesūros simpatijas, tiek užsikariauti bendraamžių lėbautojų publiką. Iš visko gauti naudą, neduodant nieko tik chameleoniškai keičiant spalvas. Būdavo vakarų, kai jo niekas niekur nepakviesdavo, tada jaunuolis nešišlykštėdavo ir abejotinos reputacijos smuklėmis ir viešnamiais. Visur jį ginė smalsumas, naujų pojūčių ir svetimų geismų valdymo godulys. Tačiau po visada švytinčia simpatiškos šypsenos kauke slypėjo šaltas egoizmas ir išskaičiavimas. Širdyje jis neturėjo draugų, prie nieko neprisirišdavo ir nieko nemylėjo. Netgi moterų.
Moterų Fausto jaunystėje buvo daug. Užkariauti širdis, skaityti iškvėpintus meilės prisipažinimus, būti vieninteliu ir trokštamu jam patiko. Šis žaidimas padėjo jaunajam studentui įgauti dar didesnio pasitikėjimo savimi, stiprino jo egocentriškumą ir savimeilę, užlieti vaikystės nepilnavertiškumo ir kaltės duobes. Faustui patiko leisti įsimylėti save, turėti kelias alpstančias dėl jo moteris, netgi, truputį užsimenant apie konkurentes, kurstyti pavydą, žaisti meilės kančiomis ir kova dėl jo. Lieknos, apkūnios, blondinės, tamsiaplaukės, šatenės, aukštos, nedidukės, turtingos ir išpuikusios, kilmingos ir paprastos, stačiokės ir poetiškos – visose moteryse jis įžvelgdavo savotišką grožį, viliodavo jas vieninnteliu tikslu – užvaldyti ir savanaudiškai mėgautis spalvingų jausmų palete. Vienpusė meilė greitai perdegdavo arba jis pats gesindavo ją, gan šaltokai, tačiau taip gudriai atstumdamas, kad buvusi jo žaidimo auka dažniausiai jam nekerštaudavo. Bet, baigiantis paskutiniams studijų metams, jis pats įkliuvo į moteriškas pinkles.
Ji buvo jauna, vieno garbingo profesoriaus dukra, kurią Faustas pastebėjo besidairant pro belaukiančios karietos langą . Reto grožio smulkutė mergina, neapsakomai gyvybingomis ir didelėmis, tamsiai rudomis akimis, grakščia iškirpte ir dailiomis blauzdomis, kurios nepraslydo pro būsimo daktaro žvilgsnį lipant jai iš karietos, lengvai praskriejo pro jį pasitikti tėvo, padovanodama kerinčių lūpų šypsnio akimirką. Nuo tos minutės Faustas nusprendė trūks pliš pavergti jos širdį. Iš pradžių savimi pasitikinčiam studentui atrodė tai gana paprasta ir nesunku. Įsiprašęs pas profesorių į papildomas paskaitas, jis rodė tokį uolumą ir susidomėjimą, kad po kurio laiko, kaip mylimiausias ir perspektyviausias, buvo pakviestas šio mokslo vyro tapti laborantu jo privačioje ligoninėje. Faustas ten susipažino su grakščiaja Klaudija ir galėdavo matyti  ją beveik kasdien. Tačiau, kad ir kaip naujasis laborantas besistengė apsukti jai galvą, viskas nueidavo niekais. Žaisminga mergina rodė jam tik draugišką simpatiją, mandagiai išsisukdavo nuo visokiausio flirto ir laikėsi per santūrų atstumą. Įpratęs lengvai sužavėti ir užvaldyti moteris jaunasis Kazanova tiesiog siuto. Meilikavimas, gėlės, eilės, nekalti ženklai akimis ir prisilietimai, pasiekimai, gailesčio žadinimas, žinios ir kiti daug kartų išbandyti meilės ginklai atšokdavo nuo merginos paprastumo ir tyrumo. Per keletą mėnesių Fausto meilinimosi karavanas nei kiek nepasistūmėjo į priekį, ir jis tiesiog nerado sau vietos, pirmąkart nepasiekdamas savojo tikslo. Ir nors baigė mokslus, tapęs diplomuotu daktaru, toliau tebedirbo profesoriaus laboratorijoje, negalėdamas susitaikyti su mintimi apie atsitraukimą. Galiausiai, vedamas fanatiško užsispyrimo, Faustas ryžosi paskutiniam žingsniui. Jis pasipiršo Klaudijai  ir netikėtai sau pačiam, laimėjo – ji sutiko tekėti.
Gan noriai šią žinią sutiko merginos tėvas, jau spėjęs gerai pažinti ir įvertinti savo būsimo žento talentą ir pasiekimus darbe, todėl, neilgai trukus, įvyko vestuvės. Faustas vedė Klaudiją ir jie išvyko gyventi jaunikio tėvynėn. Patenkintas savimi daktaras galėjo laikyti save laimingiausiu pasaulio žmogumi. Jis grįžo namo su gražuole žmona, diplomu su pagyrimu, krūva puikių rekomendacijų ir geru kraičiu. Fausto laimė įkopė į zenitą.

          Atverti "Septyni Lašai VI"