Ir eina Jis, vis eina ir negrįžta,
Nepažvelgia sustojęs atgalios,
Kaskart toliau šešėlis Jo nutįsta,
Bet nepaklysta nežinios keliuos.
Skubu Jam iš paskos, pavyti noriu,
Akimirkai nors vienai sustabdyt,
Pažvelgt į veidą savojo tirono
Ir nors trumpai sekundei sulaikyt.
Bet eina Jis, tik skuba, nesustoja,
Neatgręžia net veido į mane...
Jo nepavijęs parklumpu po kojų:
„Sustoki, Laike, nepalik manęs!“