Ir Dievas serga slogučiu...

Nukritusių lapų šešėliai. Tamsuma. Piktokas ir depresiškas šiaurinio vėjo žodis.. mirksinčios šviesos gatvių ir širdžių languose. Nieko. Tiesiog ruduo. Slogos, tamsos metas. Mąstau, jog tai, ko gero, yra šuolis į ateitį. Iš metų laikų tenka patirti virsmą ir džiugesį. Po rudens, po žiemos ateina pavasaris ir vasara. O šiandien guosiuosi viltimi. Sėdėdamas ant suoliuko šalia tiesos, merkdamas savo spalvotą šaliką į dar spalvingesnę ir šaltesnę balą. Šalia manęs galbūt prisės kiti. Suvargę, apšarmoję, tamsūs. Ką aš jiems pasakysiu, apie ką kalbėsiu? Prabėgsiu per viltį ir vėl grįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Galbūt. Šiandien sunku kalbėti. Ir ne vien dėl to, kad ateitis kvepia praeities reliktais. Tik nei sau, nei kažkam neatsakysiu kodėl. Šiandien iš viso nelengva kalbėti. Garso ir vaizdo dimensija, darna, deja, keliauja į užtarnautą poilsį. Ir kas lieka vietoj jos? Ruduo, šaltis, vienuma, medžio gabalas, kyšantis iš kopų. Apie daug ką galima kalbėti, bet ar pasakyti?
Šiaip, ar taip, susiduriu su sudėtingu procesu. Šiandien, rudenį, susiduriu su konformizmu- diferenciacijos ir integracijos jausena, glūdinčia čia pat, netoliese. Manyje ir tame, kuris atsisėdo šalia manęs. Nuolat patiriu perėjimą, kaip atsiskyrimą nuo savęs paties, nuo savojo ego, nuo to, kas jau nebe naudinga, ko jau nedrįstu vadinti kitu. Ir kur čia ateitis? Galbūt gimimas. Naujo „aš“, naujos perspektyvos, naujos transformacijos.
Kai, palinkęs prie kompiuterio klaviatūros, rašau šias rašliavas, už lango rudens diena. Krinta lapai. At suoliuko gatvėje kažkas vis prisėda. Tas Kažkas vienui vienas. Gaila man jo. Ir kažkodėl užtraukiu užuolaidas. Nenoriu matyti ir jausti? Ne. Bet lieka neatsakytų klausimų. Vienas pagrindinių- toluma ir artuma. Jis sėdi ir laukia. O mes/ jei žengsiu žingsnį ir išeisiu iš savo aplinkos, ar atsisėsiu greta? Žinau, jog jis nori įeiti į mano mąstymą, širdį, jauseną. Šiandien, čia ir dabar. Dabar, kai traukiu naktines užuolaidas. Ar išdrįsiu ryžtis šiai avantiūrai? Tiesiog prisėsti ant suoliuko greta Jo. Taip mažai tereikia. Tad ar neesu pats sau per aukštas kalnas. Ir jei reikia vaikiško klausimo, kad sugebėčiau atsakyti, tebūna jis toks; ar Dievas serga slogučiu? Manau, jog taip. Nes mums tiesiog reikia būti dviese. O jis dažnai lieka vienas. Ten, mąstymo ir proto rudenį. Ten, kur matau tik šešėlį kažko, tyliai sėdinčio ant suoliuko ir laukiančio. Ar užtrauksiu užuolaidas, ar eisiu pirmyn? Juk ruduo- tai branda.
Tada išėjau į rudenį, savo mintims taikydamas esamąjį laiką. Šalia manęs sėdosi ir stojosi daugybė žmonių. Visuose juose mačiau dalelytę Jo veido. Kai mes skubame, bėgame, stojamės ir vėl sėdamės, Jis laukia. Jis nori vieno- būti mumyse, su mumis. Ir vėl- jei Jis serga slogučiu, tai kus esame mes? Kažkaip mintyse skamba kažkieno pasakyti žodžiai: „Kas tas žmogus, kad jį atmeni?... Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save. <... > Kokią paslaptį parengei žmogui? Kokį pažadą davei jam? Kuo trokšti pasidalyti? Kur nori nuvesti? Į kokį gyvenimą kvieti? Į kokią šviesą? Kokio akiračio galiu tikėtis būdamas su Tavimi? ‘ Baigsiu paprastai- nesirk slogučiu. Susitikime. Čia ir dabar. Ant rudeninio suoliuko.