Nebaigtas scenarijus

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Nuo to laiko, kai mirė tėvas, ji niekada neprisileido žmonių per daug arti, taip, kad paskui, jiems išėjus skaudėtų. Rodos, tą patį žaidimą žaidė ir motina. Ji niekada neateidavo prieš miegą pasakyti labanakt, niekada neapkabindavo, todėl Emili jau net neprisiminė, kas yra apkabinimai. Ji tiesiog gyveno savo pasauly, kuris buvo daug svarbesnis nei realybė.
Paskutiniai mokslo metai prasidėjo kaip ir įprastai. Kievienas rytas prasidėdavo kaip ir visada dar vienu pažadu sau.
Bet vieną dieną, eidama iš parduotuvės namo, pastebėjo, jog patraukė vieno vaikino dėmesį, jų žvilgsniai trumpam susitiko, tada jis dar kartą atsisuko ir nuėjo... Mergina niekada nesijautė esanti bjauri, net bendraklasės mokykloje sakydavo, kad su tokia išvaizda ji galėtų „pakabinti“ patį Džeimsą Bondą, bet jai tai nerūpėjo.
Kitą rytą mokykloje pamačiusi tą patį vaikino veidą, akimirkai sustingo, kai jis atsistojo visai šalia, pastebėjo, kad kažkas jos viduje trūkčioja, tas jausmas buvo naujas, dar nesuvoktas, bet malonus:
-Ar tik ne vakar aš mačiau tave Liepos gatvėje? Tu gal ten gyveni?
-Taip.
-Aš gyvenu gretimoje – Beržyno gatvėje.... Tai beveik kaimynai... Nors niekad anksčiau tavęs nepastebėjau....
-Aš irgi... – ji norėjo, kad jis liautųsi kalbėjęs, tas jausmas buvo nepakeliamas. Jos širdis plakė per daug greitai.

Vaikinas neatrodė kaip princas iš vaikystės pasakų: šiek tiek už ją žemesnis, alaus spalvos pusilgių plaukų, mūvėjo kerzais. Sakė, jog groja bosine gitara kažkokioje roko grupėje, per jaudulį ji pamiršo pavadinimą. Roko niekada nemėgo, bet vaikinas jai padarė įspūdį. Prieš nueidamas tvirtai prisistatė – Paulius. Ir nuo tos akimirkos tas vardas ėmė suktis jos galvoje. Kiekvieną vakarą ji pradėdavo laukti ryto, kad vėl pamatytų jo veidą – „gal jis vėl prieis, gal užkalbins“ – svarstydavo, o Paulius kaip tyčia niekada nepraeidavo pro šalį nenusišypsojęs ar nepasakęs ko nors, kas priversdavo visą dieną šypsotis. Tada atsirado noras keistis, būti pastebėtai, patraukliai, nusipirkti daug juodos spalvos drabužių bei domėtis roku, kad nesijaustų prieš jį visiška kvailelė.

Emili gyvenimas įgavo kitą pagreitį, tartum metų metus buvę akli bendraklasiai atgavo regėjimą ir pradėjo ją pastebėti, kviesti į pasimatymus. Bet jai rūpėjo tik Jis, tik Jo žvilgsnio ieškojo minioje, o sutikus, nejučia nurausdavo ir nuleisdavo akis, vidus vėl imdavo drebėti.
-Emili labai gražus vardas. Čia Emilijos trumpinys, ar ne? – kartą susidomėjo jis.
-Ne, pase parašyta tiesiog Emili. Šį vardą man išrinko tėtis...
-Man jis patinka. Tinka prie tavo akių ir tų duobučių skruostuose, kai juokiesi. Aš mėgstu jas... – kai jis ištarė jos vardą, atrodė, kad dar niekas niekada taip nebuvo jos kvietęs, taip artimai. Ji norėjo paprašyti, kad jis darkart pakartotų, bet neišdrįso...

Emili užsirašė į dramos būrelį. Nors paskutiniais metais ir neturėjo daug laisvo laiko, bet teatras vis dar buvo viena didžiausių svajonių. Paulius buvo vienas iš tų, kurie stovėjo scenoje ir vadovavo paradui.
-Įdomu čia tave matyti. Nežinojau, kad domiesi teatru.
-Apie tave pamaniau tą patį.
-Mano išvaizdai tai netinkama?
-Nežinau. Niekada nemačiau aktorių be grimo, kaukių, negėriau su jais arbatos, nekalbėjau, nepietavau...
-Gali bandyti gauti pagrindinį vaidmenį ir sužinosi. Aš čia įstrigęs jau seniai, mama užrašė iškart po pradinių klasių, nesipriešinau. Tik nemažai užima laiko, o dar grupė... Penktadieniais susitinkam garaže, repetuojam, norim, kad žmonės vėl atrastų ir pamiltų šio žanro muziką. - jo balsas užliūliavo kaip kažkada vaikystėje girdėta muzika, greičiausiai šios muzikos klausėsi tėtis. Jis klausėsi, o ji miegojo ir jautėsi saugi.

Stebuklai nesiliovė vykę, ji gavo pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Valentina“. Rodos, vadovei Emili aktorniai sugebėjimai paliko didelį įspūdį. Bet ta maža šventė viduje būtų netekusi prasmės, jeigu jis taip pat nebūtų gavęs pagrindinio vaidmens. Jie abu vaidins, stovės vienoje scenoje per pačią vasario keturioliktąją, lies vienas kitą rankomis, galbūt net pasibučiuos... Širdis daužėsi iš jaudulio vien apie tai pagalvojus. Ir ji nepraleido nei vienos repeticijos, kad tik pamatytų jo žvilgsnį, rodos, jis niekada nesiliaudavo į ją žiūrėjęs...
Artėjant Kalėdoms abu sugalvojo nueiti į paveikslų parodą. Tada jos akys užkliuvo už paveikslo. Piešinyje buvo pavaizduota mergina – angelas, kuri gulėjo ant žolės užsimerkusi:
-Tai miręs angelas, - nejučiomis prasitarė Emili.
-Kodėl taip manai? – atrodo pirmą kartą gyvenime jos mintimis tikrai kažkas susidomėjo.
-Nežinau.
-Man atrodo, kad jis visai nemiręs, tik per daug prisigėrė alaus ir dabar miega sau ramiai išsitiesęs. – toks atsakymas ją pralinksmino.
-Eik jau. Kur tu girtą angelą matei?
-Kur kur tu mirusį?

Kūčių vakarą, po vakarienės, jie susitiko ir jaukiai įsitaisė ant sofos priešais televizorių, visą laiką kalbėjo, daug juokėsi, tačiau nei vienas neišdrįso apkabinti, paimti už rankos, tik ištroškusiais žvilgsniais valgė vienas kitą, kartais nejučia nutildavo ar nusukdavo žvilgsnį. Ji užsiminė, kad šiod Kalėdos bus liūdnos, nes be sniego. Jis liepė užsimerkt ir patikėt svajone. Namo jis išėjo ketvirtą ryto. Emili buvo užsnūdus, kai išgirdo skambutį į telefoną.
-Emilija, ateik, pažiūrėk pro virtuvės langą. – išgirdo angelišką jo balsą.
-Ką? Kodėl?
-Prašau, ateik.
Ji priėjo prie lango, širdimi jautė, kad sniego nebuvo. Ir iš pradžių pasidarė liūdna, bet paskui pastebėjo kalnus dirbtinio sniego po jos langais. Jis išprotėjęs, pamišęs! Ir ji juokdamasi bėgo laiptais apsikabinti. Tai buvo pirmas jų apsikabinimas. Kiek nedrąsus, vaikiškas, bet toks nuoširdus, kad geresnių Kalėdų abu nebuvo turėję, net ir be sniego. Abu ėjo vidury gatvės, susikabinę rankomis, o visas pasaulis atrodė toks mažas ir nesvarbus.
Dažnai ją kankindavo nemiga, tada jis ateidavo pas ją į namus, kartu kepdavo blynus su šokoladu ir gerdavo arbatą. Pro savo kambario langą, ji galėjo matyti jo kambario langą. Kartais laukdavo kol ten užsidegs šviesa ir tik tada eidavo miegoti. Jai atrodė, kad pradėjo jį jausti.

Kartą jis nepasirodė mokykloje, suolas liko tuščias, o aplinkui neapsakomai tylu. „Kažkas blogai. “ – pagalvojo ji, - „kažkas ne taip“, o išgirdusi bendraklasiui tariant jo vardą pravirko, nors niekada iki šiol (po tėvo mirties) nebuvo verkusi. Jis susižeidė, jis ligoninėje, ji tai jautė ir tą akimirką labiausiai norėjo būti su juo. Tada nugirdo vaikinų pokalbį:
-Dabar Paulius su savo pana. Jinai jį slaugo kaip išmanydama. Pasisekė seniui.
Ir jos pasaulis per akimirką pasikeitė. Kvailė. Tačiau, kad ir kaip skaudėjo, svarbiausiai jai buvo, kad jis būtų gyvas ir sveikas.
Į mokyklą jis grįžo po trijų savaičių, kaip visada linksmas, kalbėjo su draugais, daug juokėsi, kai pažvelgė į ją, ji nuleido akis, negalėjo pakelti žvilgsnio. Jis priėjo. Ji pastebėjo randą ant kairiojo jo skruosto, negirdėjo, ką jis kalbėjo, tik žiūrėjo į akis, kurios buvo per daug paslaptingos. Rankose sukinėjo mamos dovanotus perlinius karolius, grandinėlė nutrūko ir jie pabiro po visą koridorių.
- Gal padėti surinkti? – rūpestingai paklausė jis.
- Ne, jie jau niekada nebus tokie, kokie buvo...

Emili jautėsi lyg žaisliukas, bet negalėjo nustoti jo mylėti, jų žvilgsniai susitikdavo, kartais nejučia susiliesdavo pirštai ir tada ji liaudavosi kviepuoti. Kartais jis grįždavo – sms žinute, monitoriaus ekrane ar net prie jos namų durų.
-Ką tu man padarei? – klausdavo jis? Gal tu mane užbūrei? Kai paimi mano ranką, aš jaučiu tai, ko dar nejaučiau nei su viena mergina. Jaučiuosi taip, lyg kažkada jau būčiau tave sutikęs...
Dienos bėgo, ji tiesiog mėgavosi akimirkomis, kai galėdavo būti su juo. Kartą sutiko jį gatvėje, buvo tamsu, jis palietė jos veidą, rankos virpėjo. Tiek daug neišnaudotos aistros... Tada jis išsitraukė ranka prirašytą lapelį:
-Žiūrėk, mano naujausia daina. Ji skaitė prieš lauko žibintą, kad būtų šviesiau, kad raidės geriau matytųsi...
Išleistuves jie praleido kartu, šokdami, susikabinę už rankų, jo švakras neleido jai sušalti, o žvilgsnis degino iš vidaus. Ir tada ji panoro kažko daugiau, kažko, kas liktų atminimui, visam gyvenimui. Ką gali žinoti, kur toliau pasisuks keliai. Anksti iš ryto, pakeliui namo, ant pievelės atsidavė jam, nejuto nei skausmo, nei gėdos. Nuo tos dienos kasdien sulaukdavo jo rytinio pasisveikinimo ir vakarinio labanakt, kartais skambučių naktį bei slaptų pasimatymų.
Baigusi mokyklą ji niekur nestojo, nedrįso siekti savo svajonės, todėl įsidarbino drabužių parduotuvėje ir gyveno svajonėmis apie jį, kol vieną dieną jis neprabilo:
-Aš negaliu. Prašau, neklausinėk daugiau, man labai sunku... Myliu... Nesigailiu nei akimirkos. Tikiu, kad mes dar būsim kartu... – jis pabučiavo jai į skruostą ir stipriai apkabino. Galbūt jau paskutinį kartą. Ji matė kaip jis nueina šalin, atrodė toks vienišas ir nelaimingas.
Nuo to laiko ji miegojo apsikabinusi mobilųjį telefoną, tačiau jis taip ir neparašė... Ji matė juos teatre, jie laikėsi už rankų, o Emili buvo tik žiūrovė, ji nebegalėjo pakeisti scenarijaus, nes liko už užkulisių, be pagrindinio vaidmens.

Rudenį įstojo į aktorinį, turėjo suvaidinti monologą, po kurio komisija dar valandą tylėjo... Pirmoji jos atranka į spektaklį, artėjančios Kalėdos, grimas, nauja suknelė, scena, vidinis kūno virpėjimas, vyras, kuris taip pat tikisi gauti pagrindinį vaidmenį ir tas kvapas...

Ar įmanoma pamiršti kvapą žmogaus, kurį kažkada mylėjai?