Mano mylimiausias kvailys

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Ne vieną valandą trunkanti liūtis plovė purvinus Senamiesčio šaligatvius. Ore tvyrojo lietaus, susimaišiusio su degalais ir dulkėmis, kvapas. Keliuose languose jau degė šviesa. Šviesaforai mirksėjo geltonai, o tuščiomis gatvėmis retkarčiais praskriedavo vienas kitas lunatikuojantis automobilis. Pliki medžiai pakelėse bylojo apie artėjančią žiemą. Vilnius man gražus paryčiais, kai tamsu, o ore - nė menkiausio garso. Tačiau šįryt man kaulus vėrė šaltis, o asfaltą raižantys lietaus lašai blaškė rytinę tylą. Baloje atsispindėjo blausi cigaretės skleidžiama šviesa, o į dangų kilo pilki dūmai. Į medžiaginius sportbačius sunkėsi vanduo, o riebaluotų plaukų sruogos buvo permirkusios. Koks sunkus rytas.
    Ėjau, kur akys veda. Nekreipiau dėmesio nei į nepakeliamą kojų skausmą, nei į sunkią kuprinę ant pečių. Pasislėpiau po stotelės paviljono stogu ir atsisėdau ant apydrėgnio suoliuko. Mintyse sunkiai dėliojosi šios nakties prisiminimai, giliausiose smegenų kertėse ieškantys trūkstamų dalių. Tačiau jos buvo nuskendusios vakarykštėje vyno taurėje. O gal keliose. Galbūt butelyje. Galva sprogte sprogo. Kilo mintis nueiti pasieškoti budinčios vaistinės ir nusipirkti ko nors sveikatai pataisyti, tačiau piniginė buvo dingusi. Numečiau nuorūką ir apgraibomis kuprinėje susiradau naują cigaretę. Pirštai buvo sušalę, o ir galva svaigo, todėl niekaip negalėjau jos prisidegti. Tyliai nusikeikusi įdėjau ją atgal į kuprinę.
    Spalis. Rudeninės depresijos metas.
---
    Tu apkabinai mane per petį ir tarei:
    - Nepyk, mažute. Aš laisvas paukštis. Suprask mane.
    O taip, suprantu. Gūžtelėjau pečiais. Žiūrėjau į sieną priešais mane, nes žinojau, jog pažiūrėjusi į tavo akis apsiverkčiau. Aš to nenorėjau. Ko tu tikiesi? Kad aš pulsiu į ašaras, atsiklaupsiu ant kelių ir maldausiu nepalikti manęs? Reiškia manęs nepažįsti. Niekada ir nebandei pažinti. Tai - ne tavo stilius. O ašaros - ne mano. Tu man svarbiausias Žemėje. Tu to nesupranti. Ir nebandai suprasti. Juk kur kas lengviau bėgioti paviršiais. Jie neįpareigoja ir nesudaro problemų. Juk paviršutiniškas pasaulis daug paprastesnis, tiesa? Bet eik, eik, į visas keturias puses, jei tapsi laimingesniu. Nes giliai širdyje noriu, kad būtum laimingiausias pasaulyje.
    Viso to aš tau nepasakiau. Nes kad ir ką būčiau pasakius, tu vaidintum nusupratusį, o iš tiesų tavęs tai visiškai nejaudintų.
Tu atsistojai, ilgais pirštais perbraukei man per pečius, akimirką stabtelėjai, lyg sudvejojęs, bet išėjai. Aš nusisukau, nes nenorėjau matyti, kaip tu išeini. Aš girdėjau tavo žingsnius, sunkius ir flegmatiškus, kiekvienas iš jų būvo nauja šukė, giliai įsirėžusį man į širdį. Norėjau, kad tu imtum bėgti. Bėgti greitai, lyg akis išdegęs, kad po kelių sekundžių jau nebegirdėčiau tų žingsnių. Bet ne, tu ėjai lėtai. Lėtai ir išdidžiai, tarsi didvyris, grįžtantis iš karo, kur jo laukia pripažinimas ir turtai. Tarsi lėlių teatro direktorius, galintis su savo marionetėmis daryti ką tik norįs.
    Niekada nesusimąsčiau, apie ką tu tada galvojai. Tačiau manau, jog tai buvo vienas nedaugelio kartų, kai tavo mintys nebėgiojo paviršiais. Ir viliuosi, kad tu jautei nors vieną tūkstantąją dalį to skausmo, kurį jaučiau aš.
---
    Švito. Gatvėse padaugėjo mašinų, o širdyje - žaizdų. Galvoje iškilo praėjusios nakties vaizdai. Nauji veidai, naujos vietos. Girdėjau tuščius sugėrovų ir sugulovų dialogus, skardų jų juoką, bukas dainuškas. Visa tai prisiminiau kaip sapną, kontūrai buvo išplaukę iš rėmų. Tačiau kai ką prisimenu itin aiškiai. Vienas sugėrovų (ir sugulovų), man pasakė:
    - Norėčiau, kad mano gyvenimas būtų toks paprastas ir lengvabūdiškas kaip tavo. Norėčiau visada šypsotis taip, kaip tu.
    Galėjau pasiųsti jį velniop. Tačiau pasiųliau jam dar išgerti su viltimi, kad po dar vienos taurės jo menkos filosofijos pasibaigs. Vyrai atrodo protingesni, kai tyli. Kai ryte atsikėliau, jo šalia jau nebebuvo.
---
    Beveik šviesu. Miestas bunda. Cigarečių pakelis buvo visiškai tuščias ir man reikėjo rasti naują būdą užsimiršti.
    Smarkią liūtį pakeitė įkyri lijundra. Rytinė šalna smelkėsi pro mano pavasarinį paltą. Galvą skaudėjo vis labiau, o pinigų neužteko net autobuso bilietui. Kokia vakar aš buvai kvaila, kai tikėjausi, jog tai padės man viską pamiršti. Pamažėle ėmiau atgauti blaivų protą. Supratau, jog turiu kaip nors grįžti namo, pradėti viską iš naujo, visų pirma išsimaudyti, kad nedvokčiau vynu ir cigaretėmis, pavalgyti, pamiegoti. Tačiau visa tai atrodė labai tolima. Man reikėjo atsigauti, pamiršti jį.
      Kad tu būtum mane matęs. Žinau, kad tavo širdį užlietų pasitenkinimas. Tu visada mėgai žaisti mano jausmais, lyg šachmatais, mėgai eksperimentuoti, darydamas keisčiausius ėjimus. Bet jei atvirai, tu niekada nebuvai vykęs žaidėjas. Didžiausia mano klaida buvo, kad aš tau atidaviau viską, ką turėjau brangaus, tam kad tu mane mylėtum. O ką man atidavei tu? Ak, tiesa, tu žinojai, kad vistiek tave mylėsiu. Rizikingas ėjimas.
    Išgirdau žingsnius. Lėtus, sunkius, flegmatiškus. Žinojau, jog tai negali būti tu, tačiau kažkur giliai širdyje aš vyliausi. Sudrausminau savo palaidas mintis. Nors mano protas mane vertė tave niekinti, aš to nepajėgiau. Kokia buvau bejėgė prieš meilę. Žingsniai spartėjo. Prisiminus tą akimirką, kai tu išėjai, skausmas sunkėsi vis gilyn ir gilyn. Ir vis stiprėjo. Ar tikrai laikas gydo žaizdas?
    Kuprinėje viltingai ieškojau vandens butelio, tačiau jo nebuvo. Šyptelėjau. Šiomis dienomis vagiamas net vanduo. Kur ritasi pasaulis? O žingsniai artėjo. Girdėjau, kaip kaustyti batų padai atsimuša į betoninį grindinį. Koks varginantis ir įkyrus buvo šis garsas.
    - Gabriele.
    Niekada nepagalvojau, kaip keistai skamba mano vardas. Tiesa, juk Gabrielių - pilnas Vilnius. Tačiau šįkart jis skambėjo visiškai kitaip. Jis tarsi pakibo ore. Tai buvo pažįstamas balsas - žemas, šiltas, aiškus. Aš žinojau jo savininką. Negalėjau ir kažin ar norėjau tuo patikėti. Po pastarųjų dienų įvykių šis balsas atrodė toks svetimas ir neatpažįstamas. Tačiau malonus.
    Mano nosį pasiekė stiprus kvapas. Vyriško odekolono ir brangių cigarečių mišinys. Aiškiai užuodžiau ir pigių moteriškų kvepalų priemaišas. Geriau įsigilinus pajutau švelnų viskio aromatą. Toks tolimas ir toks artimas šis kvapas.
    Aš pamačiau tave. Pirma į galvą atėjusi minti buvo, jog tu sušalsi. Jau norėjau pulti tau į glėbį ir pasisiūlyti sušildyti. Nusipurčiau nuo tokios minties. Naivi kvailė. Tu stovėjai tik su plonu švarku, susikišęs rankas į kišenes, susikūprinęs. Sunkiai galėjau tave atpažinti. Tamsiai rudas, beveik juodas akis juosė juodi ratilai. Viena tavo akis buvo stipriai sumušta. Džinsai - purvini, suplėšyti. Švarkas - kažkuom aplietas. Tavo šviesūs plaukai buvo permirkę. Tavo emocijų nebuvo įmanoma įžvelgti.
    - Gal turi cigaretę?
    “Įžūlus akiplėša” - pagalvojau. Papurčiau galvą. Tu atsisėdai šalia. Abu tylėjome. Tyla buvo nemaloni ir slegianti. Tokia, kai norisi pasakyti bet ką, galų gale, pradėti rėkti, kad tik ją pertraukti.
    - Ko nori? - paklausiau.
    - Aš tavęs ieškojau, - tu tai pasakei tyliai, beveik šnabždėdamas.
Atsisukau į tave ir ėmiau galvoti, kaip mane radai. Ak, tiesa, bendri pažįstami tikriausiai pasakė tau, ką šiąnakt veikiau. Nesitikėjau, kad tai sužinojęs bandysi manęs ieškoti.
    - Ko atėjai? - paklausiau dar kartą, šįsyk kur kas pikčiau.
    - Aš myliu tave, - sušnabždėjai tu, tačiau ankstyvo ryto tyloje tai girdėjosi gana aiškiai.
    Gūžtelėjau pečiais, taip pat kaip anadien. Aš žiūrėjau į gatvę, tu žiūrėjai į mane. Mane jaudino tas viltingas žvilgsnis, laukiantis atsakymo. Aš ir tave mylėjau, mano kvailiuk. Mylėjau labiau už viską. Bet nenorėjau pasirodyti naivi. Nenorėjau, kad tu manytum, jog bet kada gali grįžti, jog visada tau atleisiu. Bet taip buvo. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, taip buvo. Negalėjau būti šalta, kai mačiau tave tokį sugniuždytą ir praradusį viltį. Aš net negalėjau savęs kontroliuoti.
    Prisiglaudžiau prie tavo sušalusio kūno. Suledėjusiais pirštais perbraukiau per pabalusį skruostą. Tvirtai apkabinau. Nežinau, kiek laiko mes taip sėdėjome. Į stotelę ėmė plūsti žmonės, skubantys į darbus, mokyklas, universitetus, su portfeliais, kuprinėmis, maišais, muzikos instrumentais. Dauguma buvo susiraukę, keli šypsojosi. Aš buvau viena iš pastarųjų.
    - Atsiprašau, - pasakei tu. - Pabandom dar kartą?
    Linktelėjau galvą. Žinojau, kad po mėnesio, dviejų, gal trijų tu vėl išeisi, vėl versi mane laukti tas skausmingas minutes, aš vėl kentėsiu, vėl darysiu beprotiškus dalykus, giliai širdyje bijodama, kad galbūt šį kartą tu jau nebegrįši. Tačiau žinau, jog tu visada sugrįši. Ne, tai ne naivumas ir ne mažos mergaitės paistalai, gal tu pats kankiniesi, bijodamas tai pripažinti, tačiau tu mane myli. Gal aš ir beprotė, kad kiekvieną kartą priimu tave, mylėdama dar labiau nei anksčiau. Tačiau aš laiminga, nes priešingai nei didelė dalis žmonių, suprantu, kas yra meilė.