Laiškas

Dabar aš paimu ta baltą popierių į rankas ir mąstau, kad visada norėjau parašyti laišką į niekur. Prirašyti jausmų kurie kunkuliuoja mano viduje, įdėti laišką į voką ir išsūsti į niekur. Visada norėjau, kad mano laišką gautu ne eilinis žmogus, ne vaikas, ne mama, ne seneliai, ne draugai. Norėjau parašyti laišką niekam. Apie jausmus ir gyvenimą apie šypsena ir liūdesy. Norėjau niekam parodyti, koks yra gyvenimas.
Ir dabar laikau balta popieriaus lapą savo rankose ir žinau, kad šitam niekui išsiūsiu  laišką, o laiške prirašysiu, daugiau negu viskas. Žinau, kad į tave kreipsiuosi - brangus nieke, o gale pasirašysiu - nuoširdžiai tau rašė viskas.


                                Į niekur

Brangus nieke, skaitant mano laišką negalvok apie nieką, tik apie mane viską. Ar tu žinai, ar tu galėjai įsivaizduoti, kad tavo gyvenime galėsiu tapti viskuo, kad be manęs tu neturėsi nieko.
Mano jausmai man netelpa į rankas, aš jų negaliu nuryti, negaliu užsimerkus negalvoti apie juos. Mano jausmai tokie dideli palyginus su tavaisiais, bet jie tokie nieko verti. Mano širdis, ji plaka plaka ir plaka, ir žinau, kad ji plaka dėl nieko. Viskas kas vykstą, viską ką matau, ir  dėl ko gyvenu, yra niekas. Ir kai ryte aš pabundu nuo siaubingo sapno, ir kai vakare aš gulu su mintimi, ta pačia su kuria pabundu yra niekas.
Aš žinau, kad mano gyvenimas niekas, ir norėjau, kad tu nieke, žinotum, kad viskas tave įsimylėjo. Viskas įsimylėjo nieką. Kai tu atėjai į mano gyvenimą jis pavirto nieku.
Dabar keliauju į niekur, su mintimi apie nieką, mano širdis pilna jausmų niekui, o mintis sprogsta galvodamos apie nieką. Aš sapnuoju sapnus apie nieką, ir gyvenu nieku...