Dviese naktyje

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

- Marta... Kol dar ne vėlu... Ar tikrai to nori? -nervingu balsu paklausė Julius.
- Jau sakiau. Aš apsisprendžiau. Nebeklausk manęs to daugiau, -lakoniškai nukirto Marta ir ėmė raustis rankinėje. Ji ištraukė kiek aplamdytą nedidelę knygelę kietu viršeliu ir įbruko ją į rankas Juliui. Šis jos neatvertęs atsiduso:
- Bus sunku pradėti gyvenimą  iš naujo, mieloji.
- Viskas bus gerai, aš tikiu mumis abiem, - ryžtingai tarė Marta. -Tavo mirtis bus naujo gyvenimo pradžia.
Julius be žodžių suėmė Martos delną ir smarkiai jį sugniaužė. Ji pažvelgė į jį drąsiomis akimis, ištraukė delną jam iš rankos ir išėjo.
-Myliu tave! -jai įkandin šūktelėjo Julius.

Kostas pažvelgė į veidrodį. Akys buvo paraudusios, aplink jas susimetusios nuovargio ir po truputį ryškėjančios amžiaus raukšlelės. Plaukai sulipę nuo prakaito. Jis kruopščiai nusiplovė rankas ir žvilgtelėjo į laikrodį. Artėjo ketvirta valanda ryto. Kostas nusivilko gydytojo chalatą, apsirengė įprastiniais drabužiais ir užrakino savo kabinetą. Koridorius buvo tuščias, kur ne kur girdėjosi pavieniai jo kolegų balsai ir žingsniai. Operacija baigėsi nesėkmingai. Ligoninėje mirė dar viena pacientė. Tiesa, dėl jos gyvybės Kostas bei kiti chirurgai galėjo pakovoti. Bet niekas nenorėjo to daryti. Už mirusiosios organus jiems jau buvo pažadėta įspūdinga suma. Kostas išėjo į ligoninės kiemą. Švelnus ir drėgnas spalio nakties oras lipte lipo jam prie veido, gulė ant akių vokų. Staiga vyras stabtelėjo. Netoli savo automobilio išvydo žmogaus siluetą. Naktis buvo labai tamsi ir Kostas neįstengė įžiūrėti, vyras tai buvo ar moteris. Tik priėjęs kiek arčiau jis suprato: prie jo automobilio lūkuriavo dailiai pasipuošusi dama.
- Atleiskite, bet jūs trukdote man išvažiuoti, - mechanišku balsu tarė Kostas.
Moteris pakėlė akis. Jos veidą apšvietė blausi gatvės žibinto šviesa. Skruostais sruvo ašaros.
- Atleiskite, aš... - pradėjo nepažįstamoji, bet kažkaip keistai užsikirto taip ir nebaigusi sakinio. Tačiau nuo automobilio ji kažkodėl nesitraukė.
- Gal galėčiau jums kuo padėti? – nieko daugiau nesugalvojęs pasiteiravo Kostas.
Nepažįstamoji vėl pažvelgė į jį. Jos akys buvo pilnos ne tik ašarų. Jose atsispindėjo kažkas dar. Kažkas, kas privertė Kostą kiek sutrikti ir kartu susidomėti šia moterimi.
- Gal jus parvežti namo? Toks metas, o jūs... na, turiu omeny, jauna moteris vaikšto viena naktį... Taip nesaugu, leiskit man jums padėti, - Kostui žodžiai pinte pynėsi, nors vyriškis šiaip jau pasižymėjo tiek iškalba, tiek gražbyliavimu.
- Aš neturiu namų, - kažkaip abejingai atsakė sutiktoji.
Kostas dar labiau sutriko. Tokio jausmo, koks jį dabar užplūdo, jis jau seniai nejuto. O gal ir apskritai niekada nepatyrė. Kažkas sumišo Kosto širdyje. Kažkokie šilti jausmai, kurių jis krūtinėje paprastai nesinešiodavo.
- Na, jei leistumėte man kaip nors... - mėgino taisyti padėtį Kostas, bet nepažįstamoji, pažvelgusį į jį mąsliu, ašarotu žvilgsniu, jį nutraukė:
- Važiuojam iš čia.
Kostas nieko netaręs atidarė mašinos dureles.  Moteris įlipo vidun. Vyras pasuko Zujūnų pusėn- ten buvo jo namai.

Riedėdamas tuščiu keliu Kostas apie nepažįstamąją sužinojo nedaug. Tik tiek, jog jos vardas  Beata ir ji tenorinti viską pamiršti. Panašu, kad Kostui to pakako. Vien jos buvimas šalia jam teikė kažkokios energijos, o kartais po šviesiais plaukais pasislėpdavęs kiek vyriškų bruožų jos veidas teikė visai šitai sumaiščiai kažkokios magijos. „O jei tai, ką dabar jaučiu yra meilė? “- dingtelėjo Kostui. Per trisdešimt šešerius savo gyvenimo metus jis nė karto nebuvo įsimylėjęs. Visos jo turėtos moterys tebuvo blankus prisiminimas. Nė vienos iš jų jis nesiilgėjo. O Beata... Ji buvo kažkas kita. Nors jis jos visiškai nepažinojo, juto jai pagarbą, pareigą ja pasirūpinti.
Tą naktį Beata nakvojo Kosto namuose. Jis nuėjo miegoti į pirmą aukštą, viešnią palikęs ilsėtis antrajame. Jis ne tik nedrįso prie jos prisiliesti, ką paprastai darydavo namo parsivedęs moterį, bet dar ir juto kažkokią protu nesuvokiamą pareigą nesiveržti į jos erdvę. Leisti jai būti vienai su savo mintimis, o pačiam tapti tarsi angelu sargu, budinčiu kitame aukšte, bet kartu ir esančiu visiškai toli nuo jos.
Likusią nakties dalį Kostas nemiegojo. Nors kitą dieną jam nereikėjo į darbą, jis juto, jog nebeužmigs. Anksti ryte, vos pradėjus švisti, atsikėlė ir palindo po dušu. Pažvelgė į veidrodį. Nors naktis ir buvo bemiegė, mintys apie Beatą tarsi atgaivino jo veidą. „O gal tai meilė? “ – vėl dingtelėjo Kostui. Jis nuėjo į virtuvę, paruošė pusryčius ir atsisėdo svetainėje. Laukė, kol ji nubus. Moteris atsikėlė po gerų dviejų valandų, buvo jau vėlyvas rytas.
      - Beata, jei tu nieko prieš... Šiandien man laisva diena ir... Gal važiuojam kur nors? - vėl žodžių nerado Kostas.
Moteris nusišypsojo. Jos šypsena buvo miela, bet kartu ir kažkokia paslaptinga.
- Gerai. Gal į Trakus? Dabar toks gražus metas... Medžiai kaip gintariniai, - svajingai tarė Beata.
Kostas negalėjo atsistebėti jos mistišku žavesiu. Vakar jis regėjo palaužtą, lengvai pažeidžiamą, trapią būtybę. Dabar priešais jį sėdėjo energinga, gyventi pasiryžusi moteris. Vienintelis dalykas, siejęs ją su vakarykšte dieną, buvo nuo ašarų kiek paraudusios akys.
- Tai lekiam! - kažkaip paaugliškai sušuko Kostas.
Beata nusišypsojo, jiedu nuriedėjo Trakų link. Visą kelią ji šnekėjo apie dienos grožį, apie žiemoti neišskridusias gulbes, apie tai, jog labai seniai nebuvo Trakuose, o Kostas gertė gėrė kiekvieną jos žodį. Diena iš tiesų buvo labai graži. Kostas su Beata Trakuose praleido nemažai laiko. Vakarop jie nutarė išgerti vyno. Tai buvo grynai Beatos užgaida. Ji patikino išgersianti tik taurelę ir saugiai parvešianti juodu atgal į Zujūnus. Kostas sutiko. Vyną jiedu gėrė ežero pakrantėje, lyg nuo tėvų pasislėpę paaugliai. Buvo jau tamsu. Kostas nežinojo, kiek jiedu taip kartu prabuvo. Nežinojo, apie ką jiedu kalbėjosi. Nieko nežinojo, išskyrus tai, jog Beata – naujas jo gyvenimo etapas. Galiausiai Kostas pasijuto girtas. Galva svaigo ir jis, kiek prilaikomas Beatos, nusverdėjo link automobilio.
- Beata... Tu... pakeitei mano gyvenimą... - nerišliai sumurmėjo Kostas.
Ji jam nusišypsojo kažkaip keistai, nežemiškai:
- Galbūt. Galbūt jį pakeičiau negrįžtamai.
Moteris atsisėdo už vairo. Mašina pajudėjo. Kostui ėmė merktis akys, už vairo sėdinti Beata plaukė jo akyse nelyginant banga.
- Gal nori atsilenkti sėdynę? - pasiteiravo ji.
- Pats atsilenksiu, - besipinančiu liežuviu suburbuliavo Kostas ir užmigo.

Beata įkišo ranką į palto kišenę. Juliaus duoti raktai nuo vasarnamio tebebuvo joje. Vakar Juliui pavyko kirsti Lenkijos sieną su Luko Šleževičiaus dokumentais. Beata prisiminė, su kokiu palengvėjimu ji perskaitė nuo jo gautą žinutę: “Viskas gerai“. O jeigu jis vis dėlto įkliuvo? Jei jį susekė kur nors kitur?  Ne, pasas buvo pernelyg gerai padirbtas. To negalėjo įvykti. Dar vieno brangaus žmogaus netektis Beatai būtų buvęs pernelyg stiprus smūgis. Ji nuvijo šalin nemalonias mintis. „Šiąnakt nebeliks padaro, nužudžiusio mano seserį. Šiąnakt aš pakeisiu tavo likimą, Kostai. Kaip ir tu pakeitei manąjį, tyčia leidęs Sandrai  mirti ant operacinės stalo. O vėliau, apsimesdamas, jog apgailestauji, mano motinai siūlei paaukoti jos organus ir taip neva išgelbėti gyvybę kitam žmogui. Įdomu, kiek pinigų būtum už juos gavęs, jei ji būtų sutikusi“, - mąstė Beata. Ji prisiminė motiną. Nenusakomas sielvartas dėl Sandros mirties ją pražudė. Beata matė, kaip mama ėmė nykti. Pirma dienomis, vėliau ir valandomis. Mirė praėjus kiek mažiau nei trims mėnesiams po dukters netekties. Tai jis, Kostas, viską atėmė iš Beatos.
Kostas nubudo smelkiamas šalčio. Jo rūbai buvo šlapi, aplinkui dvokė benzinu. Buvo tamsu, nors į akį durk. Skaudėjo rankas bei kojas, jos buvo suveržtos virvėmis. Visas buvęs Kosto girtumas išgaravo: jį pakeitė baimė ir desperatiškas jo paties riksmas:
-      Padėkit! Kas nors! Gelbėkit!
Viršuje atsidarė durys, Kostui į veidą pliūptelėjo šviesa. Vyras pamatė, jog buvo įkalintas rūsyje. Jis žioptelėjo iš nuostabos ir siaubo. Žiebtuvėlis nuskriejo laiptais žemyn. Tvokstelėjo liepsna, pasigirdo klyksmas.
Kosto automobilis liepsnojo. Marta bėgo miško link. Prieš akis jai išniro paklaikęs Kosto veidas, kurio vaizdą vis nustelbdavo Sandros akys.
Beliko tik susirasti Julių.