kūmas - kūNas. (spausdinimo klaida) o daržovė - na tai jei pargabeno iš karo, tik gyvą kūną, nesuvokiantį nei savęs, nė aplinkinio pasaulio, tik širdis kraują varinėja - ir taip liks kol kūnas susidėvės. )) Bet ant lovos gali paguldyti, raukšles paklodės išlyginti, nes nuo jų pragulos... ( kokia čia malonė, skausmas, jei ne egoistas. Matėte tokį filmą, arba knygą skaitėte? "Skrydis virš gegutės lizdo" --- Indėnas pasiėmė širdyje savo jį su savim- Mak Merfi. Kūną užgesino - stabdė jo širdį kaip mechanizmą veikiantį, vegetuojančiame kūne.))
Lova, jau savaime, vyro ir žmonos intymioji erdvė, kaip ir jų kūniška meilė; Tad pasirinkote ne tą simbolį, įvaizdį, o ir pavadinimas "malonė".
Na ir, kodėl gi jaustis žmona Odisėjo, juk moteris tai mėnulis, reiškia šviesą atspindinti Saulės. Kiekviena moteris atspindi savo vyro šviesą, tai gi, kodėl gi dabar Odisėjas jis turėtų būti... (ir Žemė - gimdo savo vyro, o ne Odisėjo vaikus. Saulės spinduliai į žemę... gyvoji planeta. IR išgyvenimai, laukimas jos yra tik jos, ne odisėjo žmonos, brangesni nei išgyvenimai Odisėjo žmonos, mat tai yrta jos vyras, ir jos išgyvenimai - jie savi. ) Lova-intymioji erdvė vyro ir žmonos. Įvaizdis tada ne koks. O laukiama iš karo gyvo savame prote žmogaus, nes jei jis daržovė, tai tik kūmas funkcionuojantis grįžo... Na man su Odisėjumi, ir jo žmona, juokinga. Tai ir išsakiau.
TAI turėjau omenyje, tai ir išsakiau komentaruose.
eina sau, kiek odisėjas žmonų danguje turės (kai visos norinčios pasijusti jo žmonomis, numirs.) o ką - kur tokie ilgi karai?.. o gal ir vienuolės vienuolyne paklodes lygina ir ko tai vis apie Odisėją ... (odisėjo sužadėtinės.)Grįžta vyras iš karo, žiūri, boba pakvaišo, nori kad jis būtų Odisėjas, myli Odisėją, o ne jį... :D
Nors pirmi žodžiai apie palaiminimą, paskutinė (gal būtent dėl to, kad paskutinė) eilutė lyg tai atima viltį, kad jis grįš. Atrodo, kad dar ilgai ilgai teks glostyti ir glostyti tą raukšlę, suglostyti ir vėl suvelti...
kas čia toks tas lyrinis herojus, stovintis prie lovos su žvake, ir menkinantis taip moterį, lyg jai tas vyras tik lovoje reikalingas... man rodos yra didesnis džiaugsmas moteriai, jei grįžta gyvi iš karo, vyrai (sūnūs tėvai, vyras, broliai ir t.t.) vyras grįžo, moteris džiaugsmu nesitveria, kloja lovą, lygina raukšles, cha cha, kaip kalė morčiaus laike - netrivoja, galima pagalvoti... palaiminta-gyvą pamatyti, ar ne?.. :D (o taip puikiai pradėta, ir jau nuo pusės, še tau kad nori. nu ne. va taip galima:
"Varyk šalin, moterie, visus, nuo savo ir savo vyro lovos, tuos su žvake rankoje, apsiseilėjusius smalsuolius, alkanus lytiškai ir skęstančius savo lytiškume, esi palaiminta džiaugsmo, tavo artimas grįžta, iš karo gyvas ir sveikas, žemės art, grūdą sėt, ir džiaugsmą ir nepriteklių mylėt...")
O būna ir taip: "Vyras ir sunai į karą išėjau, sielvartas koksai – tik vyras grįžo..."