kartai

perplėšus vandenyną
gali būti išmestas į krantą
irpirmą kartą stovėdamas
kopose ir žvelgdamas
į begalybe jausi,
kaip linksta kojos.

pirmą kartą teptuku
spalvinant sniegą jausies
kvailai ir ne taip, kaip
visi, bet tai ir bus už ką
galėsi padėkoti netardama
nė vieno žodžio.

kai miegantį tave apkabins
tu niekada nesugebėsi
to jausmo paleisti, visada
jausi šilumą paširdžiuose.

mums taip beprotiškai
reikia visų pirmų kartų.
visų šypsenų, kurios
įsirėžia ir slepesi
po mūsų oda.

saulėgrąžų darželių
ir tikresnio kvapo
drobėse.

tik vienintelis pirmas
kartas bus tas, kurio
neapkęsi. paskutinio
akimirksnio be šviesos...

bet ir jis bus
nepamirštamas,
kaip nuo tavęs
besislepiantis pasaulis.