Milonga

Šis darbas buvo pateiktas konkursui.

Kuriai lovai trūksta paklodės? Kamilė stovėjo dvejodama – grįžti, atrakinti kiekvieną kambarį, patikrinti lovas, ar?.. Turbūt apsiskaičiavo. Mesk prie skalbinių ir pamiršk.

Laisvėje atsidūrė trečią dienos.

Veja prie gatvės – tanki ir sodriai žalia kaip viešbučio kilimas. Kvepia sprogstantys medžiai, drėgnas asfaltas. Kamilė užsimerkė ir atkišo saulei smakrą. Lietpalčio kišenėje žvanga geležiukai. Nuo viešbučio iki kavinės „Italija“ – trys žingsniai. Tik išgers puodelyti espresso su putele ir lėks namo.

Pažinęs klientę, už baro nusišypsojo aukštas, liesas kaip kobinys barmenas. Svirpeno klasikinė muzika. Kamilė įsitaisė prie neseniai nulyto lango, saulėkaitoje, ir įsižiūrėjo į tris skluptūras ant teatro stogo: išlakios, juodarūbės, auksaveidės moterys stovi palinkusios į priekį taip, tarsi grumtųsi su priešpriešiniu vėju. Jų kūnai įsitempę, veidai susirūpinę. Rankos nuleistos, rankovės švininės. Junti jų kančią, girdi jų dantų griežimą. Ir kur jos taip žiūri? Į sieną anapus gatvės. Aukštą kito pastato sieną su murzinais, uždangstytais langais... Nuo stiklų į moterų veidus spigina saulė.

Ant stalo tarkštelėjo kavos puodelis. Kol Kamilė pylė ir maišė cukrų, kažkas jai užstojo šviesą. Pažvelgusi pro langą vos ne susijuokė: priešais stypsojo ir neramiai dairėsi (kavinės pavadinimo? durų?) ryškiai geltona striuke vilkintis vyras. Iš akies – užsienietis. Pasijutęs stebimas, šyptelėjo Kamilei ir atidarė kavinės duris. Kamilė irgi šyptelėjo, atsigėrė kavos ir užsimerkė.

- Excuse me, Miss, - kelių minučių ramybę nutraukė švelnus baritonas.

Užsienietis. Ant gretimo staliuko jau išsilankstęs žemėlapį, mikčioja, nežino kaip paklausti. Kamilė ištiesė ranką – duokite, pažiūrėsiu. Jis persikraustė prie jos stalelio. Geltonai pasižymėjęs Lukiškių kalėjimą, klausia, ar toli nuo čia? Ji perklausė: tikrai ten? Nes skamba kažkaip juokingai. Jis paaiškino, kad ten vyksta paroda, instaliacija. Tada aišku.

Kamilė suprato anglų geriau, negu kalbėjo. Šiaip ne taip – pusiau angliškai, pusiau lietuviškai, su vokiškais intarpais – paaiškino, kad išėjus iš kavinės, reikia eiti į dešinę, paskui tiesiai tiesiai, paskui bus raudonas smėlis ir daug gėlių, paskui reikės sustabdyti žmogų ir klausti vėl.

Jis prisistatė esąs italas, vardu Antonijus, kelioms dienoms atskridęs į EXPO statybų parodą. Į jo rankas pažiūrėjęs nepasakytum, kad stato namus – baltos, išpuoselėtos. Greičiausiai inžinierius. O kur aukso žiedas? Kišenėje? Kamilė maktelėjo drungną kavos lašelį ir atsistojo.

Antonijus – irgi. Nusekė iki baro, sumokėjo už abiejų kavą, atidarė duris, gatvėje vėl išklausė, kaip eiti link Lukiškių aikštės, o kadangi Kamilei taip pat reikia į tą pusę, tai nesitraukė nuo jos nė per žingsnį. Tik prie stotelės, kai reikėjo išsiskirti, italas išdrįso paklausti:

- Can I see you tonight?

Aha. Sekso turistas.

Kamilė įkvėpė, ketindama tėkšti atsisveikinimą, tačiau pažvelgus į Antonijo veidą, pyktis atslūgo: ne, šitas ne toks, šitas... paprastas, drovus. Pats susigėdo klausimo, palietė jos įsitempusią ranką ir atsiprašė:

- Understand. Good bye, Kamila.

Ir ji užrašė jam savo telefono numerį.

*

Namie užkaitė virti makaronus, ištraukė iš šaldytuvo ir numetė ant stalo dešreles, vengdama priekaištingo motinos žvilgsnio. Spruko į dušą. Atsuko vien tik karštą vandenį, kad prigaruotų pilna vonia, nusirengė, aukštai susirišo raudonai dažytus plaukus, pasižiūrėjo į save veidrodyje. Veidrodis kabojo aukštai, tik arti prisikišus ir pasistiebus gali pamatyti savo bambą. Kūnas kaip kūnas, dar stamantrus, dar nėra trisdešimties, ko norėt? Palindo po šilto vandens srove ir muiluota ranka lėtai, švelniai glostė save, per rūpesčius pamirštą, nemylimą. Vos ne apsiverkė.

Iš lovos išsiropštęs sūnelis pabeldė į duris:
- Mamyt, makaronai išbėgo!
- Tai pagauk! - atsiliepė Kamilė.

Po vakarienės taip aptingo, kad nusprendė niekur nevažiuoti, net jeigu tas italas visgi skambins. Išsivirė kavos puodą, šliūkštelėjo brendžio, susirietė ant sofos priešais televizorių ir pasiruošė snapsoti iki tol, kol užmigs.

Visgi, Antonijui už valandos paskambinus, per minutę susimetė ir išlėkė pro duris, palikusi nepatenkintą motiną nežinioje.

*

Gedimino prospektas sutemus švyti tarsi nusileidimo takas. Pasukęs į jį nuo Katedros aikštės, patenki į pėsčiųjų fiestą. Tiek daug pavasarį švenčiančių žmonių! Visi vaikšto susikibę, šūkauja, dainuoja, bėgioja. Tiek judėjimo, tiek gyvenimo. Kamilė pasijuto viešnia iš miegamojo rajono.

Antonijus jau žino, kur eiti ir be žemėlapio – atlikęs tyrimą. Jiems atsivėrė stiklinės durys, už kurių kilo raudonu kilimu užkloti laiptai. Laiptų aikštelėje kabojo veidrodis. Kamilė stabtelėjo ir pažvelgė į save, į savo palydovą – graži pora? Ragindamas neatsilikti, italas uždėjo jai ant liemens ranką. Uždėjo ir nebepatraukė.

Restoranas tuštokas, tik viena porelė palei langą. Grojo lietuviškas radijas, už baro sukiojosi dvi juodai apsirengusios merginos. Vos išsirinko stalelį prie sienos, išdygo spuoguota padavėja su meniu. Tučtuojau įvertinusi situaciją, dūrė pirštu į paskutinį puslapį:

- Imkit keturių žvaigždučių!

Antonijus žvilgtelėjo, kur rodo pirštas, ir padrąsino užsisakyti. Pats paprašė juodos kavos. Kamilė pamanė, kad jis apsimetinėja – nori padaryti įspūdį.

Pamažu rinkosi keistoki žmonės. Moterys vilkėjo sukneles ir po stalais persiavė batelius aukštesniu kulniuku. Vyrai pasidabinę, kai kurie – skrybėlėti. Jie sveikinosi, rymojo prie baro, gurkšnojo raudoną vyną, kartojosi šokio žingsnelius. Netrukus radiją pakeitė tango.

Antonijus pasakojo, kad Genujoje – iš kur atvykęs – taip pat yra tango klubai, kur žmonės renkasi į vakarėlius – milongas… Kamilė klausėsi ir uodė pažįstamus kvepalus. (Viešbučio valytojos paliktų gerų daiktų neišmeta. Turi ir tokių savo kolekcijoje.) Ar vienas gyvena Antonijus? Su žmona, vaikais? Bet geriau nesužinok to šiandien. Užsičiaupk ir klausykis Viduržemio pakrantės pasakų. Įsivaizduok uostą, švyturį, miškais apaugusius kalnus ir klonius, aistringus, linksmus žmones, gardų maistą ir vyną…

Muzika garsėjo, visi ėmė suktis poromis. Glaudžiai susikibę, įsikniaubę vienas į kitą. Kiekviena pora šoko skirtingai, tačiau nesusidūrė, niekas nemindė kojų. Damos šypsojosi, tik kai kurie kavalieriai perdėm susirūpinę, lyg skaičiuotų šokio žingsnelius…

- Let’s dance! – tarė italas.

Paskutinis Kamilės šokis buvo per vestuves – valsas, po to – tik klumpakojis. Ji nesipriešino, nes ėmė veikti konjakas. Tačiau atsidūrusi šokio aikštelėje pasibaidė, staigiai apsisuko, ir jiedu susidūrė nosimis – sustingo vienas priešais kitą taip arti... Bučinys? Ne dabar. Antonijus bakstelėjo jos nosytę, šyptelėjo ir atsitraukė. Nutilo muzika.

- Ponai ir ponios! Kitas šokis – milonga! – suriko skardus tenoriukas.

Pasikeitė nuotaika. Milonga buvo greitesnis šokis, ritmas paprastas, beveik polkutė. Niekas neberaitė kinkų, tik smulkiai mynė į taktą, sukinėjosi. Italas buvo taip arti, kad Kamilei net nereikėjo žiūrėti į kojas: visų kūnu jautė, į kurią pusę žengti. Aikštelė sausakimša, visi trepsena skruostas prie skruosto, krūtinė prie krūtinės, delnas delne…

Kamilė užsimerkė ir svaigo. Antonijus bučiavo jai smilkinį ir vedė toliau.

*

Į taksi įsiropštė išvargę ir laimingi. Bet vos tik jie pajudėjo, Antonijus pasakė… Kamilės darbovietės adresą. Ji išsibudino ir išsiblaivė: ką daryti? Registratūroje jos nepažįsta, tai gerai. Koridoriuose sunku, bet įmanoma nesutikti nė vienos budinčios valytojos. Ką gi – reikia bandyti! Prie viešbučio ji iššoko iš taksi, apžvelgė langus ir nėrė vidun paskui Antonijų, įtartinai užsimetusi ant akių garbaną, susisupusi į lietpalčio skvernus. Kol vyriškis ėmė raktus, ji jau kvietė liftą.

O, kaip keista eiti tuo koridoriumi, kurio kilimą tiek kartų valei. Vakar, šįryt ir… ar valysi rytoj? Nuostabu žingsniuoti ir žinoti, kad šiandien esi viešbučio viešnia, o ne tarnaitė. Bent vieną kartą! Kad tik raktas duryse nestrigtų, kad tik nereiktų kviesti pagalbos…

Kambaryje ji atsikvėpė. Prasmuko… Antonijus irgi labiau atsipalaidavo. Vos tik susilietė, juos stipriai patraukė vieną prie kito – karštam ir ilgam bučiniui.

Viskas vyko taip greit.

Jis kikendamas vilko savo ir jos drabužius, bučiavo, jie įgriuvo į lovą, Kamilė atvertė užklotą, antklodę ir… nuoga šlaunimi pajuto čiužinį – be paklodės. Štai tas kambarys. Štai – lova, kuriai neužtiesė paklodės!..

Kamilė iššoko kaip nuplikyta.

Dabar grubų, dėmėtą čiužinį mato ir Antonijus. Nieko nelaukdamas, griebia telefoną, renka registratūros numerį ir kaip įžeistas vaikas itališkai plūsta viešbutį ir visą Lietuvą. Švarią patalynę į kambarį, tučtuojau! Nedelsiant! Dabar! Jūs, išprotėję lietuviai, nesugebat lovos pakloti!

Kai jis nutrenkė ragelį, Kamilės kambaryje jau nebuvo.

__________________________________
Milonga – isp. pasaka, baltas melas;
šokis ir muzika iš Rio de la Plata regiono;
vakarėlis, šventė; paskalos; laisvo elgesio moteris;
vieta, kur šokamas tango, valsas, milonga.