Kol jis bunda, pagaliau

Kviečiantys ir griaunantys tavo nasrai, stryksantys šonkauliai gailestį kelia, norą glostyt, kad oda truputį įšiltų, o tuo pat jaučiu, kad mirtis stovi per žingsnį ir linksi su kiekvienu mano judesiu. Tarsi aš jai gelbėčiau, dirbčiau juodąjį darbą už ją.
Baltais dažais išsipaišau veidą, rankas raudonai ir atšlyju. Tavo karčiai auksiniai prikibę šermukšnių karolių, tavo kojas šerkšnas baigia padengt. Jis lipa aukštyn, ar nebijai, kad tuoj pasieks širdį. Pasieks kalnus, kuriuose gimei ir užaugai, kur tiek kartų kritai...
Tu merkies nuo šilumos, o aš tuo metu išdavikiškai atrišu virves. Pančiai pamažu atsileidžia ir išvystu akyse paniką. Ūkanotus vaivorų laukus, kur gervės prieš aušrą leidžias. Pakelės saldų geležies kvapą, kai sunkiasvoris nutolsta palikęs tik kruviną šliūžę. Audros debesų svorį, pirmo svarainio skonį, kojas, klimpstančias iki kelių. Virsvės nuslysta, o aš delnu uždengiu tavo akis. Priprask, priprask prie minties, kad niekas tavęs nenukreips, kai kitąkart norėsis nuo tilto į upę.
Paskutinį kartą suneriu rankas iki alkūnių į tavo pusiau nusišėrusius gaurus. Iš po jų bunda paskutinės žiemos kailis, iš po jų tiesias sparnai, seniai nebesuvokiantys savo dydžio. Kvapas karštėja, žinau, dar minutėlė ir ugnis išneš mane į saulę, kartu su tavimi, kartu su tavim, mano drakone.